Aktualijos

 Juozas STASINAS,

"Tėviškės gamtos" vyriausiasis redaktorius,,

nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas

Atsitiktinai į mano rankas pateko storokas, puikiai iliustruotas, verstinis į lietuvių kalbą leidinys  „Ženklai ir simboliai". Jo turinį sudaro ženklai ir simboliai apie kosmosą, gamtos pasaulį, žmogaus gyvenimą, mitus ir religijas, visuomenės kultūrą. Knyga supažindina ir su kai kurių simbolių sistema.

  Vienu ypu perverčiau šios knygos puslapius ir, kaip ilgametis gamtosaugininkas, tikėjausi rasti kokią nors gamtosaugos ženklų sistemą, ar bent vieną kitą gamtosaugos ženklą bei simbolį. Tiesa,  radau daug įdomios medžiagos apie  viešosios informacijos aktualumą bei veiksmingumą. Tačiau joje neradau to, ko tikėjausi. Aš net neabejojau, kad pasaulyje kokia nors šalis tokią ar panašią  gamtosaugos ženklų sistemą yra  sukūrusi, ir gal net anksčiau, nei  mes Lietuvoje. Norėjosi šį „produktą" palyginti su lietuviškųjų gamtosaugos ženklų  sistema, kurios pilnai įgyvendinti negalėjome dėl ekonominės ir politinės pertvarkos praėjusio šimtmečio gale.

Mano galva, Vizualinės informacijos gamtosaugos ženklų sistema žmonėms, besilankantiems gamtoje, panašiai kaip automobilių vairuotojams keliuose, padėtų lengviau orientuotis gamtinėje aplinkoje, saugomose teritorijose, ar atpažinti jas. Neabejoju, kad daugelis žmonių, atsidūrusių gamtos prieglobstyje ir išvydusių estetiškai įrengtus ženklus, informuojančius apie tai, kur prasideda ir kur baigiasi saugomų teritorijų ribos, koks apsaugos režimas taikomas toje ar kitoje teritorijoje, prie gamtos paminklų ir t.t., taptų žymiai dėmesingesni gamtai, labiau kontroliuotų savo ar net greta iškylaujančiųjų elgesį.

 Mintis sukurti Lietuvoje Vizualinės informacijos  gamtosaugos ženklų sistemą gimė šių eilučių autoriui apie 80 -uosius praėjusio šimtmečio metus, kuomet dirbau Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinės tarybos pirmininko pavaduotoju. Iškeltai idėjai pritarė ir po Lietuvos gamtos apsaugos draugijos vėliava besiburiantys mokslininkai, gamtosaugininkai, saugomų gamtinių teritorijų darbuotojai, miškininkai. Pripažinę idėjos svarbą gamtosaugai, nedelsiant kibome į darbą Vizualinės informacijos gamtosaugos ženklų sistemai sukurti. 

 Pirmiausia reikėjo  surasti gerą dizainerį, kuris sugebėtų į ženklus sudėti įtaigią, lakonišką ir žmonėms suprantamą informaciją. Tuometinio Lietuvos Dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) doc. Antanas Tauras, ilgametis Lietuvos gamtos apsaugos draugijos prezidiumo narys, vadovavęs Kraštovaizdžio architektūros mokslinei-metodinei komisijai, padėjo surasti kvalifikuotą dizainerį Vilniaus inžinerijos ir statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas)

 Išgirdusi apie mūsų sumanymą, Vilniaus inžinerijos ir statybos instituto doc. Regina Gaušienė nuoširdžiai sutiko imtis šio įdomaus ir gamtosaugai labai reikalingo darbo. Netrukus patyrusi dizainerė pagal jai pateiktą tuometinę gamtosaugos struktūrą, saugomų teritorijų nuostatus parengė 12-os ženklų sistemą. Suderinę su įvairiomis žinybomis, teisinėmis institucijomis, pradėjome gaminti ženklus ir juos renginėti gamtinėje aplinkoje: draustiniuose, rezervatuose prie gamtos paminklų, kelių. Bet visa tai buvo tik dalis sumanymo ir darbo. Kita šio sumanymo dalis buvo žymiai sunkesnė - žmones reikėjo supažindinti su šiais ženklais ir išmokyti elgtis pagal ženklų teikiamą informaciją.

 Ėmėmės visuomenės informavimo ir švietimo darbo. Visuomenė buvo sistemingai supažindinama su gamtosaugos įstatymais, saugomais gamtos objektais. Gamtos apsaugos draugijos miestų, rajonų skyriai, būreliai įmonėse, kultūros-švietimo įstaigose pagal sudarytą programą rengdavo gamtosaugos mokyklas, lektoriumus, parodas, praktinius užsiėmimus. Šių renginių metu žmonės ne tik  daug sužinodavo apie tą ar kitą saugomą gamtos objektą, bet ir talkindavo įrengiant Vizualinės informacijos gamtosaugos ženklus poilsio vietose prie upių ar ežerų, miško aikštelėse, saugomose teritorijose, tvarkydavo aplinką.

Lygiagrečiai Vizualinės informacijos gamtosaugos ženklų sistemą propagavome žiniasklaidos priemonių pagalba. Lietuvos televizijos ir radijo žurnalistai  (S. Arnašius, A. Grigelis, A. Drungilas, V. Švanas ir kt.) sistemingai rengdavo teleforumus, radijo laidas „Gamta - visų namai". Daug vietos ekoinformacijai skyrė specializuoti žurnalai „Mūsų gamta"ir „Mūsų girios", kuriuos redagavo rašytojas R. Budrys, A. Gudelevičius, A. Berželionis.  Gamtosaugos ženklų viešinimui panaudojome ir įvairias konferencijas, seminarus, mokyklas. Suaugusiems ir vaikams kalbėjome apie gamtosaugos aktualumą, aiškinome kiekvieno ženklo gamtosaugoje reikšmę, supažindinome su įvairių draustinių, rezervatų, gamtos paminklų, nacionalinių parkų statusu.

 Atliekant gamtosaugos sisteminio švietimo darbą, pagrindinis krūvis teko tuometinei Lietuvos gamtos apsaugos draugijai ir jos struktūroje veikusiam Gamtos apsaugos liaudies universitetui bei šio universiteto miestų, rajonų fakultetams. Šiame visuomenės ekologinio švietimo universitete,   kuriam vadovavo akademikas Leonardas Kairiūkštis, mokėsi tūkstančiai žemdirbių, tarnautojų, pramonės įmonių dirbančiųjų, studentų, mokytojų ir moksleivių. Asmenys, išklausę visą gamtosaugos kursą, gaudavo specialius pažymėjimus, kurie suteikdavo tam tikrų privilegijų, pavyzdžiui, būti visuomeniniu gamtosaugos inspektoriumi, ar jaunuoliui, stojamuosius egzaminus išlaikiusiam vienodais pažymiais su kitais, pirmumo teisę priimant į aukštąją mokyklą.

 Tokiu būdu žmonės ne tik gaudavo būtiniausią gamtosaugos informaciją, bet ir sistemiškai įgydavo ekologines žinias, kurios praversdavo aplinkosaugoje.

Gamtosaugos liaudies universiteto lektoriai stengdavosi teorines žinias kaip galima daugiau susieti su praktika, klausytojai būdavo įtraukiami į praktinę veiklą: tvarkydavo dvarų parkus (tuomet juos, dėl suprantamų priežasčių, vadindavome „senais parkais",  rengdavo poilsiavietes prie upių, ežerų, miškuose, valydavo miškus saugomose teritorijose ir t.t.)  Neretai jie tardavo ir lemiamą žodį priimant svarbius gamtosaugos sprendimus.

 Mūsų iškeltą ir realizuojamą idėją - Lietuvos vizualinės informacijos gamtosaugos ženklų sistemą - pristatėme ir tuometinėje Liaudies ūkio pasiekimų parodoje, Maskvoje, kur ji buvo įvertinta aukso medaliu. Gamtosaugos ženklų sistema susidomėjo ir tuometinės Sovietų sąjungos gamtosaugos specialistai, kolegos iš kitų respublikų. Prie idėjos platesnės sklaidos prisidėjo ir šių eilučių autoriaus straipsnis, atspausdintas 1984 metais sąjunginiame žurnale „Priroda i čelovėk" ("Gamta ir žmogus"). Netrukus sulaukėme Baltarusijos, Latvijos,  Estijos, Gruzijos, Rusijos, Ukrainos  ir kitų tuometinių respublikų gamtosaugininkų apsilankymo. Nauja idėja susidomėjo ir jie.

 Tačiau politiniame ir ekonominiame mūsų šalies gyvenime prasidėjęs pertvarkos metas palietė ir gamtosaugą, o tuo pačiu ir šių ženklų idėjos galutinį realizavimą. Suprantama, tuomet, siekiant šalies išsilaisvinimo, visiems mums ne tas rūpėjo, o vėliau, atgavus Nepriklausomybę, užmiršome, ir iš naujo pradėjome „išradinėti dviračius".

 Vis dėlto, prieš 30 metų sukurtą Vizualinės informacijos gamtosaugos ženklų sistemą vertėtų atgaivinti ir, „įvilkus" į šių dienų  „madingos" aplinkos rūbą, suteikti jai teisinį statusą bei sudaryti finansines-organizacines galimybes sisteminiam, o ne „akcijiniam" visuomenės švietimo darbui.