Archyvas :: Antanas Račis: “Lietuviškoji visuotinė enciklopedija”: Lietuviškas langas į pasaulio žiniją
Antanas Račis
Antanas RAČIS,
„Visuotinės lietuvių enciklopedijos" vyriausiasis redaktorius, LŽS narys
Lietuviškosios visuotinės enciklopedijos idėja gimė daugiau kaip prieš 100 metų. 1910 metais JAV lietuvių savaitraštis „Vienybė lietuvninkų", laikraštis „Tėvynė" ir Mykolas Biržiška žurnale „Visuomenė" kėlė „Lietuviškojo žinyno" leidimo idėją. Amerikos lietuvių laikraštis „Lietuva" Lietuvos visuomenės veikėjams išsiuntinėjo pranešimus apie pasiryžimą leisti „svarbų lietuvių tautai veikalą - enciklopediją". Deja, dėl lėšų stokos šis sumanymas nebuvo įgyvendintas.
1929 metais Lietuvos kultūros taryba atgaivino visuotinės lietuviškos enciklopedijos leidybos sumanymą, o Spaudos fonas pasiryžo tokią enciklopediją išleisti. 1930 metais jis sudarė leidybos planą ir bendradarbiaudamas su Lietuvių katalikų mokslo akademija 1931 metais išleido pirmo tomo pirmą sąsiuvinį. Taip buvo pradėta leisti „Lietuviškoji enciklopedija" - pirmoji lietuviška visuotinė enciklopedija. Jos entuziastai, vadovaujami vyriausiojo redaktoriaus Vaclovo Biržiškos, iki 1941 metų suspėjo išleisti tik 9 tomus - iki J raidės. Sovietinė okupacija nutraukė natūralią Lietuvos valstybės raidą, liko neįgyvendintas ir enciklopedijos leidybos projektas.
Idėjos išleisti visuotinę lietuvišką enciklopediją neatsisakė iš Lietuvos pasitraukusi šviesuomenė. Netekusi valstybingumo ir ketvirtadalio savo gyventojų tauta nepalūžo ir net nepalankiomis aplinkybėmis emėsi grandiozinės užduoties, kurią pati sau išsikėlė ir garbingai įvykdė: leidėjo ir spaustuvininko Juozo Kapočiaus sutelkti JAV lietuviai 1953-1985 metais Bostone išleido 37 tomų „Lietuvių enciklopediją". Savo darbu pasauliui jie paliudijo ne tik lietuvių tautos mokslinę ir kultūrinę brandą, bet ir parodė intelektinio heroizmo ir patriotizmo pavyzdį. Išeivijos enciklopedija yra unikalus reiškinys pasaulio kultūros istorijoje, tokio masto leidinio neprojektavo ir neišleido, tokio kultūros paminklo nesukūrė nė vienos Vidurio Rytų Europos valstybės išeivija.
Deja, Lietuvoje per visą sovietinės okupacijos laikotarpį „Lietuvių eniklopedija" nedaug kas galėjo naudotis - ji buvo laikoma bibliotekų specialiuosiuose fonduose ir neprieinama bet kuriam skaitytojui. SSRS okupuotoje Lietuvoje visuotinę enciklopediją kaip atsaką į „Lietuvių enciklopediją" pradėta rengti 1957 metais - buvo parašytas ir suredaguotas beveik visas pirmas tomas, kai Maskvos nurodymu 1962 metais darbai buvo nutraukti. 1976-1985 metais išleista sovietinė visuotinė „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija" (13 tomų) buvo rengiama pagal sovietinių enciklopedijų modelį totalitarinės visuomenės sąlygomis. Nors ši enciklopedija pateikė gana daug vertingos ir objektyvios informacijos iš gamtos ir tiksliųjų mokslų srities, bet visuomenės gyvenimą, humanitarinius mokslus itin ideologizavo, informacija apie tai buvo iškraipyta arba iš viso nutylėta. Ypač nukentėjo lituanistika. Kita vertus, šios enciklopedijos leidyba buvo gera mokykla enciklopedijų redaktoriams, leidėjams, enciklopedinių straipsnių autoriams, nes enciklopedinio teksto rašymas ir redagavimas yra itin sudėtingas darbas, kurį gerai atlikti gali tik žmonės, turintys ne vienų metų tokio darbo patirtį.
XX amžiaus pabaiga pasižymėjo itin dinamiškais procesais. Reikšmingi istoriniai įvykiai pakeitė pasaulio politinį žemėlapį, esminių pokyčių įvyko moksle ir technikoje, medicinoje, visose žmogaus gyvenimo srityse, o svarbiausia - Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ir aktyviai integravosi į Europos demokratines struktūras, pasaulio tarptautines organizacijas. Tapo būtina užpildyti didžiulę sovietinės okupacijos metais atsiradusią informacijos spragą ir Lietuvos visuomenei pateikti objektyvių, šaltiniais ir mokslu grindžiamų žinių apie reikšmingiausius pasaulio civilizacijos ir kultūros įvykius, reiškinius, iškilius asmenis ir įvairių sričių laimėjimus, atskleisti nutylėjimus, ištaisyti istorijos klastojimus ir iškraipymus.
1997 metais Švietimo ir mokslo ministerijos įpareigotas Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (nuo 2010 m. - Centras) pradėjo naujos daugiatomės „Visuotinės lietuvių enciklopedijos" (VLE) parengiamuosius darbus. Didelis šio projekto entuziastas buvo tuometinis Lietuvos Respublikos Seimo narys, buvęs Mokslo ir enciklopedijų leidyklos direktorius Zigmantas Pocius (1935-1997). Buvo suformuota Instituto redakcijų struktūra, per metus sudarytas Generalinis vardynas, parengta VLE redagavimo metodika. VLE rengimui buvo sutelkti didelę enciklopedinio redagavimo patirtį turintys redaktoriai - apie 30 iš jų turėjo 15-25 metų tokio darbo stažą. Instituto struktūra buvo parengta vadovaujantis Lietuvos mokslo tarybos 1997 m. nutarimu dėl mokslų klasifikacijos, kuri atitinka Europos mokslo sričių ir krypčių klasifikaciją. Buvo suformuotos mokslinės ir literatūrinės kontrolės skyriai, kiti Instituto struktūriniai padaliniai. Į „Visuotinės lietuvių enciklopedijos" parengimo procesą įsitraukė daug iškilių mokslo, kultūros ir visuomenės atstovų - tas tautos kūrybinis užtaisas, be kurio enciklopedijų leidyba būtų neįmanoma.
Naujosios enciklopedijos - nacionalinės reikšmės raštijos paminklo - svarbą liudija ir tai, kad jos globėjais sutiko būti Lietuvos Respublikos prezidentai.
Sudarytas Generalinis vardynas susidėjo iš 57 dalykinių (teminių) vardynų, atitinkančių Europos mokslo sričių ir krypčių klasifikaciją. Jie buvo sudaromi remiantis naujausiomis, daugiausia Europos tautų, visuotinėmis enciklopedijomis. Buvo vadovautasi vokiečių, prancūzų, lenkų, anglų ir kitomis enciklopedijomis, visų lietuviškų enciklopedijų tradicijomis ir metodika, konsultuotasi su atitinkamų mokslo sričių ir šakų atstovais bei specialistais. Struktūra, formatu ir net straipsnių dydžiu VLE artimiausia vokiečių enciklopedijai Brockhaus.
VLE vardynus peržiūrėjo, tikslino ir aprobavo Lietuvos mokslininkai bei specialistai, užsienio lietuviai. Juose buvo numatytos straipsnių apimtys, lituanistinė dalis, iliustravimo pobūdis.
1999 metais VLE vardyną apsvarstė ir iš esmės jam pritarė Mokslinė redakcinė taryba.
Visuotinės, arba universaliosios, enciklopedijos objektas yra pasaulio kultūra, jos istorija ir dabartis, bet kiekviena valstybė ar tauta leisdama savo enciklopediją iš to visaapimančio objekto atsirenka tai, kas jai aktualiausia. „Visuotinės lietuvių enciklopedijos" leidėjų pagrindinis medžiagos atrankos principas buvo tai, kad Lietuva yra Europos valstybė, jos kultūra yra europietiška. Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą, jos kultūros raidą buvo siekiama parodyti pasaulio ir Europos kontekste. Mokslinis objektyvumas, visuotinumas, aktualumas, reikšmingumas, teritorinis ir istorinis artimumas buvo pagrindiniai kriterijai, kuriais vadovavosi VLE straipsnių autoriai. Naujoje enciklopedijoje ypač daug vietos skirta sovietinės okupacijos metais draustai ir ignoruotai lituanistikai, Lietuvos valstybingumo raidai, Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijai, Lietuvos kariuomenei, lietuvių pasipriešinimo kovoms, užsienio lietuvių gyvenimui, jų organizacijoms, Lietuvos išlaisvinimo reikalui skirtai patriotinei veiklai.
Pradėdami parengiamuosius darbus enciklopedijos leidėjai buvo numatę 20 tomų apimtį, kiekviename tome vidutiniškai po 140 leidybinių lankų. Leidžiant VLE dėl pastarųjų dešimtmečių įvykių ir informacijos gausos jos apimtis padidėjo iki 25 tomų. Visuose VLE tomuose išspausdinta 121 804 straipsniai (apie 17 procentų jų - iliustruoti), apie 25 120 iliustracijų, 656 žemėlapiai. Beveik 25 procentus enciklopedijos teksto sudaro lituanistika.
„Visuotinė lietuvių enciklopedija" - itin didelės apimties originalus iliustruotas mokslinis informacinis leidinys. Iš jos tomų būsimos kartos mokysis pažinti pasaulį, šis leidinys jiems liudys mūsų mokslo ir kultūros lygį, visuomenės brandą. VLE yra ne tik informacijos šaltinis ir universali savišvietos priemonė, bet ir tautos raiškos forma - enciklopedijos išleidimas parodo tautos intelektinį potencialą. Kad taptų nacionaliniu turtu, ją kūrė per 3000 Lietuvos mokslo, kultūros ir visuomenės atstovų - iškiliausi mokslininkai, aktyviausi visuomenės nariai. VLE yra vienas didžiausių ir ambicingiausių nepriklausomoje Lietuvoje įvykdytų kultūros projektų, nes jeigu žmonės supranta enciklopedijų svarbą, juos jau galima vadinti kultūringa tauta. Kartu tai yra ir nepaneigiamas tūkstantmetės valstybingumo tradicijos įrodymas, nes tokią enciklopediją pajėgi išleisti tik nepriklausoma valstybė, kurios nevaržo svetima ideologija, primesti atrankos ir vertinimo kriterijai.
Prenumeruoti komentarus: El. paštu RSS
Antanas
2014-10-04 08:55
Tokia enciklopedija galime dižiuotis.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Laima
2014-09-27 09:56
Didelis darbas padarytas.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Komentarai (2)