2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

LŽS ir NŽKA renginiai

*print*

Archyvas :: LŽS Senjorų klubo nariai - Lietuvos nacionalinio muziejaus svečiai

2018-01-24
 
LŽS Senjorų klubo nariai - Lietuvos nacionalinio muziejau kieme. Povilo Šimkavičiaus nuotrauka

LŽS Senjorų klubo nariai - Lietuvos nacionalinio muziejau kieme. Povilo Šimkavičiaus nuotrauka

Vytautas Žeimantas

 

 

Birutės Kulnytės ekskursija
LŽS Senjorų klubas su džiaugsmu priėmė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Birutės Kulnytės kvietimą apsilankyti muziejuje, susipažinti su jo veikla, čia iškylančiomis problemomis. Kvietimu pasinaudojusi didelė klubo narių grupė (per 40 žmonių), vadovaujama LŽS Senjorų klubo pirmininko Ipolito Skridlos, turėjo galimybę geriau susipažinti su šia iškylia Lietuvos kultūros įstaiga.
"Lietuvos nacionalinio muziejaus atstove spaudai dirbau nemažai metų, nuo 1999 iki 2007. Su muziejumi, jo bendradarbiais, direktore Birute Kulnyte buvo gerą dirbti. Todėl su švelniu nerimu šiandien einu su kolegomis į muziejų. Įdomu, koks jis dabar, kas pasikeitė", - sakė klubo narė Jadvyga Godunavičienė, ne eilinio likimo žurnalistė. 
Kai mokėsi Palangos gimnazijoje, 1949 m. kartu su šeima ji buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą. Tasiejevo rajone, dirbo kolūkyje, miško darbininke, kirto mišką. Tik grįžusi į Lietuvą baigė mokslus. Dirbo Kretingos rajono laikraščio „Švyturys", Vilniaus miesto laikraščio „Vakarinių naujienų" redakcijose. Prasidėjus Sąjudžiui, aktyviai dalyvavo kuriant Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendriją. Parašė daug reportažų, spektaklių, knygų, dailės parodų anotacijų ir recenzijų, apybraižų apie kultūros žmones. Taip pat rašė apie Sibiro tremtį, žmones, kalėjusius lageriuose. Išleido poezijos knygų. Yra apdovanota medaliu "Už nuopelnus žurnalistikai" (2014). 
Tuos laikus, kai Jadvyga Godubavičienė dirbo muziejuje gerai prisimenu. Tuomet dirbau "Lietuvos aide", kuris istorijai, kultūrai skyrė daug dėmesio. O muziejus aktyviai dirbo ta linkme. Todėl dažnai tekdavo rašyti apie muziejuje vykstančias parodas, naujus muziejaus leidinius, įdomias iniciatyvas. Kartą net pasakiau direktorei Birutei Kulnytei, kad ji tampa "Lietuvos aido" top modeliu - taip dažnai apie ją tekdavo rašyti. 
O dabar - mes svečiai, o ji mūsų šeimininkė. 
"Birutė Kulnytė dabar žinoma muziejininkė, kultūros istorikė, 1973 m. Vilniaus universitete baigusi istorijos studijas, iš karto pradėjo dirbti šiame muziejuje, jam praktiškai paskyrė visą gyvenimą, dirbo eiline bendradarbe, buvo kelių skyrių vedėja, nuo 1992 m. - muziejaus direktorė. Jos iniciatyva buvo suformuotas dabartinis Lietuvos nacionalinis muziejus. Todėl ir jos pasakojimas apie muziejų buvo informatyvus ir įtaigus, juolab direktorė laiko žurnalistams nepagailėjo, nuosekliai vedė mus nuo vieno eksponato prie kito, atskleidama ne tik šių eksponatų atsiradimo istorijas, jų reikšmę, bet tuo pačiu atskleidama ir ilgą bei sudėtingą muziejaus istoriją, - vėliau "Lietuvos aide" parašys mūsų klubo narė Loreta Nikolenkienė.

 

Muziejaus istorija
Lietuvos nacionalinio muziejaus ištakos - aktyvaus XIX a. Lietuvos praeities tyrėjo ir puoselėtojo Eustachijaus Tiškevičiaus rūpesčiu ir sukauptų rinkinių pagrindu įkurtas pirmasis viešas muziejus Lietuvoje - Vilniaus senienų muziejus, kuris visuomenės lankymui duris atvėrė dar 1856 metais.
Muziejaus veiklą, deja, nutraukė rusifikacinė politika, beatodairiškai vykdoma po 1863-1864 m. sukilimo. 1865 m. Vilniaus senienų muziejus buvo reorganizuotas ir suvalstybintas, didžioji jo rinkinių dalis buvo išvežta į Rumiancevo muziejų Maskvoje.
Iš paliktų rinkinių prie įkurtos Vilniaus viešosios bibliotekos buvo suformuotas naujas, vadinamasis rusiškasis Senienų muziejus. 1915 m. buvo suduotas dar vienas smūgis - artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, reikšmingesnė Senienų muziejaus rinkinių dalis buvo išvežta į Rusiją.
1918-1919 m. vienas iš nacionalinio išsivadavimo vadovų daktaras Jonas Basanavičius Senienų muziejaus prie Vilniaus viešosios bibliotekos ir Lietuvių mokslo draugijos rinkinių pagrindu ėmėsi kurti Istorijos ir etnografijos muziejų, tačiau Lenkijai okupavus Vilnių šis darbas nutrūko. 1920-1939 m. rinkiniai buvo saugomi Vilniaus Stepono Batoro universitete, kur ilgainiui įkurti Etnografijos, Archeologijos ir Gamtos muziejai.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Vilniuje veikusių muziejų rinkiniai buvo nacionalizuoti ir perduoti Lietuvos mokslų akademijai. 1952 m. buvo įsteigtas Istorijos ir etnografijos muziejus. Šis muziejus 1992 m. buvo pavadintas Lietuvos nacionaliniu muziejumi.

 

Arnoldas Čaikovskis
Kol direktorė Birutė Kulnytė vedžiojo mus po muziejaus sales, aš prisiminiau ir dar vieną mūsų kolegą, irgi ilgokai bėgiojusį po Šventaragio slėnį, Vilniaus pilis. Turiu omeny Arnoldą Čaikovskį (1936 - 2010), žinomą žurnalistą, publicistą, redaktorių, kuris ilgokai dirbo tęstinio leidinio "Pilys" redaktoriumi.
Arnoldas Čaikovskis dirbo įvairiuose laikraščiuose, redagavo žurnalą „Moksleivis". 1990 m. dalyvavo atkuriant žurnalą „Karys", buvo redaktoriaus pavaduotojas. Išleido nemažai publicistikos knygų, humoro ir satyros rinkinį. Sukūrė scenarijų dokumentiniam filmui „Pusiaukelė". Parašė knygą "Buriuotojo svajonių paukštė" apie B. Rožinską, pirmąjį lietuvį jachta perplaukusi Atlantą. Ją po autoriaus mirties išleido kolegos klaipėdiečiai 2013 metais. Už šią knygą po mirties A. Čaikovskis buvo apdovanotas Mato Šalčiaus premija.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais kolegą Arnoldą dažnai galėdavai sutikti Šventaragio slėnyje. Jis sudarė fotografijų albumą "Vilniaus pilys".

 

Aktyvi muziejaus leidyba
Lietuvos nacionalinis muziejus turi senas leidybos tradicijas. Pirmasis rinkinių katalogas, išleistas 1858 metais, dabar jau - bibliografinė retenybė. 
Buvo smalsu sustoti ir prie dabar muziejaus leidžiamų knygų, albumų, kitų leidinių. Birutė Kulnytė įdomiai pasakojo ir apie parengtą Lietuvos nacionalinio muziejaus leidybinę programą. Didžioji ir pati svarbiausia nūdienos muziejaus leidybinio darbo dalis - tai mokslinės ir informacinės medžiagos apie kaupiamus rinkinius publikavimas, parodų katalogų rengimas, mokslinės tyrimo medžiagos spausdinimas tęstiniuose muziejaus leidiniuose „Lietuvos nacionalinio muziejaus biblioteka" ir „Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo".
Pradėta „Lietuvos fotografijos istorijos" serija, kurioje publikuojami Lietuvos fotografijos tyrinėjimai ir šaltiniai. Konservavimo ir restauravimo problemoms skirtas tęstinis leidinys „Restauravimo metodika", kuriame specialistai ras vertingos informacijos apie įvairaus pobūdžio muziejinių eksponatų restauravimo bei konservavimo metodus ir restauratorių patirtį šioje srityje.
Birutė Kulnytė ir pati aktyviai dalyvauja muziejaus leidyboje. Ji yra leidinio „Lietuvos istorijos paminklai Istorijos ir etnografijos muziejuje" (1990), tęstinių leidinių „Muziejus", „Etnografija" (nuo 2001), leidinių serijos „Lituanistika užsienio šalių saugyklose" (nuo 2006) sudarytoja. Su bendraautoriais parengė leidinius: „Lietuva žemėlapiuose" (2002, 2011), „Jonas Basanavičius" (2003, 2009), „Lietuviškos spaudos draudimas 1864-1904 metais" (2004), „1863-1864 m. sukilimas" (2013), kitus.

 

Gedimino kalno problemos
Muziejaus kieme, Gedimino kalno papėdėje dabar išdidžiai stovi Vytautas Didysis. Mūsų fotografams Alfonsui Kairiui, Povilui Šimkavičiui, Gediminui Končiui, kitiems žurnalistų ilgai kviesti nereikėjo, nemažai mūsų sustojo prie paminklo didžiam Lietuvos valdovui, nusifotografavome atminčiai. Tačiau pakilę nuotaiką gesino vaizdas, atsiveriantis už paminklo: Gedimino kalno šlaitas apgiūvęs, vyksta atstatymo darbai. 
„Pirmiausia, labai keista, kad dalis visuomenės dėl nuošliaužų kaltina tik iškirstus medžius. Ir toks paleistas mitas sėkmingai sklando. Teisybę pasakius, pirmas medžius ant šio kalno iškirto kunigaikštis Gediminas, kai nusprendė čia statyti pilį", - sakė Birutė Kulnytė. -Gynybinę paskirtį turintys piliakalniai niekada nebuvo apauginami medžiais - kad priešą geriau matytum, kad gintis būtų patogiau. 
Pasak Birutės Kulnytės, pradėjus statyti Valdovų rūmus iš Bernardinų sodo vandenvietės šioje teritorijoje penkiais metrais buvo pažemintas požeminio vandens lygis, nes reikėjo iškasti rūsius. 
„Tai turėjo įtakos ir kalno gruntų nusėdimui, - teigė ji. - Tai atsilieps ir Katedrai, kurios sienos jau skilinėja. Kažkodėl dabar pamirštama, kad viskas čia stovi ant pelkės".
Kai žmonės nežino istorijos, jie nesupranta, kodėl dabar kas nors įvyksta. Šioje vietoje seniau buvo tik medinis užstatymas. Jis pelkėtai vietai tiko. Ir katedra, ir Šv. Onos bažnyčia statytos ant medinių polių. Kol tie poliai stovi pelkėje, kol jie įmirkę, viskas gerai, medis kietas lyg akmuo. Tačiau, kaip aiškino Birutė Kulnytė, pažeminus vandens lygį durpės ima džiūti, įdumba, smenga gruntas, o išdžiūvęs medis trupa.

 

Spontaniška spaudos konferencija
Viešnagės pabaigoje spontaniškai įvyko Birutės Kulnytės spaudos konferencija. Domas Šniukas, Algirdas Matulevičius, Vytautas Petras Vaitkus, Ipolitas Skridla, Albertas Vaidila, kiti kolegos apibėrė direktorę klausimais. Jų būta įvairių. Nuo muziejaus plėtros perspektyvų, ekspozijų kaitos, leidybos planų iki pusiau linksmų - ar nesiruošia muziejus įsigyti samanės varymo aparatą, nes jei valstiečiai ir žalieji taip aktyviai ėmėsi kovoti prieš girtavimą, tai gal jiems pavyks padaryti tai, ko nesugebėjo nei caras, nei Smetona, nei Hitleris su Stalinu - likviduoti sąmanės gamybą. Juk tada ji taptų tik istoriniu faktu, muziejaus eksponatu.
Nemažai buvo kalbėta ir apie Gedimino kalną, jo likimą. Palikome mus svetingai priėmusį muziejų su optimistine gaida - norisi tikėtis, kad dabar, jau XXI amžiuje atsiras realiai mąstančių valdininkų ir mokslininkų, kurie sėkmingai išspręs šią ne tik Gedimino kalno problemą.
Rubrika LŽS ir NŽKA renginiai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-04-03 11:45
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media