LŽS ir NŽKA renginiai

Gerimantas Statinis

LŽS Kelionių ir pramogų klubas 2013 11 10 - 28 dienomis dalyvavo unikalioje kultūrinėje ekspedicijoje į Indiją ir Andamanų salas, pagerbiant didįjį lietuvių keliautoją, esperantininką, antropologą, rašytoją ir žurnalistą Antaną Pošką. Šiemet sukako 110 - sios gimimo metinės, todėl ekspedicijos pagrindinis tikslas buvo pažymėti šią sukaktį keliaujant A.Poškos keliais Indijoje.

Kelionių ir pramogų klubas, kaip organizatoriai, dalyvavo jau antroje, tokio pobūdžio ekspedicijoje - pirmoji buvo „Filipinai'11 M.Šalčiui atminti".

Indijos ekspedicijos metu įvyko net trys konferencijos: Delyje, J.Nehru universitete, Kalkutos universitete ir Port Bleiro (Andamanų salos) Antropologijos muziejuje. Konferencijas aplankė garbūs Lietuvos ir Indijos svečiai: Lietuvos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Lietuvos ambasadorius Indijoje Laimonas Talat-Kelpša, Lietuvos ambasados Indijoje Ministrė patarėja Diana Mickevičienė (beje, ji buvo šios ekspedicijos krikštamotė), Lietuvos - Indijos forumo prezidentas Vytis Vidūnas, Vilniaus universiteto centro direktorius Audrius Beinorius, Bengalijos valstijos aukštojo mokslo ministras Bratya Basu ir kt.

Ekspedicijoje dalyvavo dvi atskiros grupės: LŽS Kelionių ir pramogų klubo 14 dalyvių, Lietuvos keliautojų sąjungos 7 dalyviai, ir 3 atskirai keliavę Vilniaus universiteto Orientalistikos centro dėstytojai, taigi viso 24 dalyviai. Kelionių ir pramogų klubo grupės maršrutas nusidriekė nuo Amritsaro, Pandžabo iki Kalkutos, Vakarų Bengalijos valstijoje.

Lankėme Aukso šventyklą - sikhų religinį centrą, Qutub Minarą su garsiąja geležine Ašokos kolona Delyje, Mathurą, kur prieš 3500 metų gimė Krišna, Tadž Mahalį Agroje - baltojo marmuro šedevrą, mauzoliejų, kurį pastatė Mogolų dinastijos imperatorius savo mylimai žmonai, Orchha rūmus ir šventyklas, Khajuraho meilės scenomis garsėjančias šventyklas, Varanasį - hinduizmo centrą, kuriame svajoja kiekvienas indas su laužo dūmais iškeliauti į dausas.

Keliavome visomis galimomis transporto priemonėmis, lėktuvais, laivais, traukiniais ir automobiliais. Kelionė su pastaraisias iš Delio į Varanasį, užsukant į Orchhą ir Khajuraho, buvo pati ekstremaliausia ir labiausiai nenuspėjama. Apie 1000 km nuvažiuoti besikratant 40 k/h greičiu sunkiai nupasakojamais keliais, kuomet ryžių augintojai streikuodami užblokuoja kelius, tiltai būna pastatyti tik iki pusės, per tigrų rezervatus - tai buvo didžiausias mūsų kelionės nuotykis. Pakelės užkandinės, kuriose nėra tualetų mūsų nestebino, prisitaikėme ir prie šio nepatogumo, tačiau metamos po kojomis šiukšlės glumino mus ilgokai. Neįprasta buvo stebėti kremacijos vietas Varanasyje, kuomet patekome į festivalį - aplink skambėjo linksma muzika, šaudė petardos ir čia pat pjovėsi šunys, nepasidalindami dėl apdegusių žmonių palaikų, kuriuos nespėjo suversti į Gango upę. Besiliksminantys, grojant orkestrėliui, vos nelipo ant padėtų bambuko neštuvų su mirusiojo palaikais, kuriuos lydinti procesija pasidėjo ant gatvės pailsėti. Nesuvokėme, kur riba tarp gedulo ir linksmybių, ji išnyko, o gal ta riba buvome mes, atvykę iš tolimos šiaurės?    

Benareso Hindi universitete A.Poška praleido tris mėnesius versdamas „Bhagavadgitą" į lietuvių kalbą. Po Varanasio chaoso, čia patekę, jautėme dvasinę pusiausvyrą - ramybė ir besileidžiančios saulės spinduliai mus pakylėjo iki meditacinės būsenos. Kolonijinio laikotarpio pastatai puikiai derėjo su parku ir Vishwanath šventykla, čia supratome A.Poškos mintis išsakytas „Nuo Baltijos iki Bengalijos" knygoje: „Aš visus 6 metus stengiausi suprasti Indiją, bet matyt ją paliksiu kaip paslapčių kraštą, kaip neįveikiamą sfinksą." Indija, šalis kurią protu suvokti sunku, tačiau pamilti ją galima.

Andamanų salos mus pasitiko atogrąžų karščiu ir nepakeliama drėgme. Ne veltui jų sostinė Port Blairas vadinamas tropiniu Sibiru, čia buvo tremiami į kalėjimą nepaklusnūs britams žmonės. Andamanų ir Nikobarų antropologijos muziejaus administracija nieko nebuvo girdėjusi apie A.Pošką, todėl jiems surengėme konferenciją, kurios metu pasakojome apie ekspedicijos tikslus, lietuvių keliautoją ir antropologą, tyrinėjusį šių salų čiabuvius. Padovanojome jiems atsivežtus suvenyrus: Lietuvos keliautojų sąjungos prezidento A.Jucevičiaus atsiųstą medalį ir atminimo lentelę, A.Poškos portretą, nuotraukas, žemėlapį, ekspedicijos marškinėlius. Administracijai paliko didelį įpūdį tai, kad A.Poška bendravo su Gandžiu ir R.Tagore - šią žinią jie priėmė netgi atsistoję.

Balto smėlio paplūdimiai su nulinkusiomis palmėmis ir mangrovėmis, kuriuos matome reklamose, buvo šalia mūsų, todėl tas akimirkas prisimename su didžiausiu malonumu. Maudėmės ir nardėme Andamanų jūroje, tačiau tik išvykstant sužinojome, kad tamsiu paros metu tai griežtai draudžiama daryti, nes sūriavandeniai austuariniai krokodilai aplanko paplūdimius, esančius šalia upių intakų. Kelionės pabaigoje mus užklupęs taifūnas sutrukdė aplankyti visas numatytas salas ir susitikti su senaisiais salos čiabuviais, tačiau džiaugėmės, kad pavyko išskristi į Delį ir tolimesnių mūsų planų jis nesugriovė.  

Grįžtant aplakėme Lietuvos ambasadą, kur susitikome su Ministre patarėja Diana Mickevičiene, o  ekspedicijos operatorė Neringa Skrudupaitė šį susitikimą nufilmavo. Mums buvo parodyta garsioji Gandi skepetaitė, kurią jis padovanojo Antanui Poškai jų susitikimo metu. Ši istorinė vertybė atkeliavo iš Lietuvos A.Poškos dukters Laimos Kisielienės dėka, ji buvo pristatyta Mahatmos Gandžio memoriale ir labai sujaudino garsiojo senelio palikimu besirūpinančią anūkę Tara Gandi Bhatačardži.

Atsisveikinant su Indija, oro uoste vartėme paskutinius A.Poškos „Nuo Baltijos iki Bengalijos" knygos puslapius, visos ekspedicijos metu jos buvo skaitomos ir cituojamos: „Lietuva - mano tėvynė, tik jai turim viską atiduoti, tik jai vienai parnešti savo žinias, patirtį..." Ekspedicija „Indija'13 A.Poškos keliais" baigėsi, tačiau priešakyje visų laukia darbai sugrįžus. Straipsniai, radijo ir televizijos laidos, kuriamas filmas, visą tai turės garsinti lietuvių keliautoją Antaną Pošką, kuriam pasaulio pažinimas buvo svarbiausias jo gyvenimo tikslas.