2019 m. rugpjucio 24 d., Šeštadienis

Kultūros renginiai

*print*

Archyvas :: Parsiveskim vėl į Palangą šventą poezijos karalių Maironį – „Karaliaus maršui“...

2019-02-07
 
Maironio paminklas Kaune

Maironio paminklas Kaune

 

 

Gediminas Griškevičius,

Palanga

 

 

Ką patyrė „dainių dainius" ir šiandien iškilaus Autoriteto vardo didžiąja raide tautoje nepraradęs, Palangos meno mokyklos langus, einant savavarde gatve net viduržiemyje nužvalgantis Maironis? Nemari jo siela. Dar tada, „Maskvametyje", kai Kelmėje ir prisiartint buvo nedrąsu prie Šiaulių sąjungos kūrėjo Vlado Putvio-Putvinskio kapo, Vilniuje, „Minties" leidyklos 1980 metais išleistoje pažintinėje, gausiai nuotraukomis iliustruotoje žinomos mokslo populiarintojos Saulės Markelytės 120-ties puslapių knygeliukėje „Palanga" skaitome (išties dėmesio ir dabar vertas Faktas!):

„Valdžia iš pradžių planavo Šventosios žiotyse įrengti nemažą uostą, tačiau, atsiradus vilčių atgauti Klaipėdą, o ir lėšų ne kažin kiek turint, nutarė pasitenkinti kuklesniu, žvejams skirtu uostu. Neturint uosto, nebuvo galima turėti ir didesnių laivų. Mažučiais laiveliais leistis toliau į jūrą buvo ir pavojinga, ir laimikio didesnio neparsiveši. 1923-1924 m. vyko parengiamieji darbai - pajūrio tyrinėjimo metu surinkta duomenų, reikalingų uostui projektuoti. Užsieniečiams buvo užsakytas uosto statybos projektas. Tačiau to meto spaudoje galima rasti kritiškų atsiliepimų apie skubotai parengtą projektą.

Pagaliau 1925 m. balandžio 28 d. įvyko iškilmingas Palangos žvejų uosto Šventosios upės žiotyse statybos atidarymas. Į iškilmių vietą susirinko daug žvejų ir apylinkių gyventojų. Dalyvavo ir poetas Maironis, kurio kalbos žodžiai, kad „dėl pastatyto uosto stiprumo ir tobulumo mums prieš ainius kaisti netektų" tarsi abejone suskambėjo..."

Įspūdingai skamba - „Dalyvavo ir poetas Maironis". Didžiuojamės. Laikmečio kataklizmai, visokios „perpirktuvės", patys įsitikinome, liberaliai supurtė - sulamdė Šventosios uostelį, bet aš manau, kad 2019-aisiais Maironis neleistų mums numot abejingai ranka, jis tartų: „Pažemintas aukštai". Tikėkime, kad palangiškiai, padedant visiems dar „neprasibaliavojusiems" protams, sugebės atstatyti Šventosios uostelį taip, kad į jį kelius, išgilins Baltijos dugną, netrukus atras daugybės šalių ir valstybių laivininkai ir keliautojai. Turto negalima supūdyt".

Apie poeto Maironio buvimus Palangoje nesyk yra rašiusi savo „intelektualiniais sparnais" čia ne vieną pralenkusi žinoma knygotyrininkė ir Palangos istorijos dievintoja, šio krašto kuriančiąją gyvenseną, menininkus etnokultūra puoselėjusi, gabesniuosius kultūrinių projektų finansais rėmusi Audra Lukauskytė. Jonas Mačiulis-Maironis buvo ir yra brangintinas „dvasios papildinys" visiems humanistams - mąstytojams „brežneviniams Vydūnams". Jis nuolat klausia: „Kada, lietuviai, rimtai sulietuvėsit?"

„Man Palanga yra svajingai graži, kaip Šveicarija, kojos pačios į jos pusę neša", - dažnai kartodavęs poetas.

„Palangoje prie jūros visi gaivėjom..."

1982 metų „Nemuno" žurnale tik šiemet perskaičiau (žinoma, save sugėdinęs, kad... „kaip aš čia anksčiau pražiopsojau") savo autentikos ir vertės nepraradusį „sprindinį" įspūdį iš kruopščios muziejininkės Pranciškos Genevičiūtės straipsnio „Žmonių ir tėviškės atmintyje", skirto Maironio 120-osioms gimimo metinėms:

„Beveik kas vasarą Maironis, kad ir trumpam, važiuodavo prie jūros. Palangoje jį mena daugelis vaikštinėjantį parke, kopiantį į Birutės kalną ar stoviniuojantį vakarais ant tilto. „Palangoje tuo metu (1925 m.) nebuvo nei sanatorijų, nei poilsio namų. Apsigyventi reikėjo pas privačius asmenis. Eidavome valgyti į vasaros valgyklą. Prie bendro stalo sėsdavo 20 žmonių. Tarp jų buvo ir poetas Maironis. Jis buvo aukštas, stipraus sudėjimo ir gana pilnas. Visuomet nešiojo auksinius pensnė. Buvo linksmas, malonus ir neišdidus. Sėdėdavo jis pačiame stalo gale ir buvo visų poilsiautojų dėmesio centre, nes buvo geras ir įdomus pašnekovas. Po vakarienės verandoje jis sugalvodavo įvairių žaidimų, suorganizuodavo dainas (...) Maironis mus prašydavo dainuoti vis naujas dainas, pats pritardavo ir gėrėjosi jų grožiu. (...) Kartą buvo nutarta surengti ekskursiją į Preilą pasižiūrėti briedžių. Visa vasarotojų kompanija, vadovaujama Maironio, leidomės į kelionę. Šalia manęs sėdėjo Maironis. Jis buvo puikiai nusiteikęs, linksmas ir judrus. Vis ragino dainuoti. Atkeliavę pamatėme briedžius, kurie, iškėlę vainikuotas galvas, per pušelių viršūnes nustebę žiūrėjo į žmones. Mes irgi tyliai juos stebėjome, bijodami nubaidyti. Prisidžiaugę, prisidainavę linksmai grįžome į Palangą vakarienės. Kitą kartą vėl visi vasarotojai surengėme laiveliu iškylą į jūrą. Maironis ir šioje išvykoje labai bendravo su jaunimu, skleisdamas pokštus ir gerą nuotaiką. Pasiirstę jūroje, visi nusifotografavome ant kranto. Būrelio vidury sėdėjo Maironis, su ilgu apsiaustu ir didele balta kepure ant galvos". (Iš U. Starkienės prisiminimų).

1927 metų vasarą į Palangą buvo suvažiavę labai daug studentų. Numatoma ten buvo šventė, ir, užbaigiant iškilmes, Birutės kalno papėdėje turėjo būti suvaidinta V. Mykolaičio-Putino misterija „Nuvainikuotoji vaidilutė".

Vakarais didžiausi būriai studentų rinkdavosi ant jūros tilto „palydėti saulės". Nuleidę saulę, susėsdavo tilto gale ant grindų, kiti ant suolų stovėdami pradėdavo koncertą, traukdami liaudies ar Maironio dainas. Dažnai tie jų koncertai užsitęsdavo iki vėlyvos nakties. Klausytojų po truputį vis mažėdavo. Tačiau didingą Maironio siluetą baltu apsiaustu ir šiaudine skrybėle ilgai dar matydavę stovintį prie tilto atramos, žvelgiantį į gęstančią vakaro žarą ir klausantį jaunimo dainų.

Apie poeto pomėgį dainoms ir muzikai prisimena daugelis, kam teko ilgiau su juo pabuvoti, ypač laisvalaikio metu. Štai dar vienas epizodas iš Maironio buvimo Palangoje. Valgomajame stovėjo pianinas. Kartą po pietų čia atostogavęs studentas prisėdo ir paskambino keletą atmintinai išmoktų dalykėlių. Pabaigoje sugrojo italų kompozitoriaus Dž. Gabečio „Karaliaus maršą". Maironis klausėsi muzikos giliai susimąstęs ir užsimiršęs. Jam baigus, dar ilgokai sėdėjo nejudėdamas. Po to beveik kas dieną, baigus pietauti, jis prieidavo prie jaunuolio ir draugiškai uždėdavo ranką ant peties, sakydamas:

- Na, prieteliau, būk geras, trinktelėk „Karaliaus maršą".

Linksma ir iškilminga, tranki ir lyriška maršo melodija labai patiko Maironiui. Jis visada su dideliu dėmesiu klausydavo to koncerto ir dažną dieną po pietų ištardavo savo prašymą:

- Prieteliau, „Karaliaus maršą"!

Šis maršas buvo tarsi tautinis italų himnas, kuriame atsispindi temperamentinga liaudies dvasia, skambios ir džiugios italų melodijos. Jos turbūt atitiko romantišką poeto sielą."

Poeto, verto bronzinio biusto šalia Jono Basanavičiaus, muzika, poezija, dailė Palangoje yra ir bus amžinos, kaip aistringoji Baltijos jūra, skatinanti ne rietis, o apylinkių dangiškumu gėrėtis, ieškoti turtų, talentų, sielų deimantų čia pat, iš lietuviškų, „gamtiškų burtų".

Mūsų pati pirmoji tautinio sąjūdžio figūra Maironis ir jo jūrai, Palangai paskirtieji posmai ir šiandien tebėra visą Lietuvą tebegarsinantys garbingi kultūriniai ambasadoriai. Tuo mes, mandagūs maištininkai, ir išdidūs. 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-02-07 13:28
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media