Kultūros renginiai

2015 m. rugpjūčio 5 d. 17 val. LDS Šv. Jono gatvės galerijoje atidaroma Onos Kreivytės - Naruševičienės jubiliejinė personalinė keramikos darbų paroda „Šviesos siekiai".

Ši jubiliejinė personalinė keramikos darbų paroda „Šviesos siekiai" skirta paminėti autorės 80-ąjį jubiliejų. Šiai parodai išrinkti tarptautiniuose keramikos konkursuose apdovanoti darbai iš Lietuvos dailės muziejaus kolekcijos, kūrybinio gyvenimo svarbesnių etapų ir sukurti nauji darbai. Tai Lietuvos keramikos modernizacijos istorija perteikta per individualią prizmę. Paroda „Šviesos siekiai" išryškina svarbiausius Onos Kreivytės-Naruševičienės kūrybos etapus ir daugiabriaunį santykį su lietuviškosios keramikos ir skulptūros mokykla, kurios tradicijos savitai transformuojamos, atveriant kelią formos modernizacijai.

Keramikė Ona Kreivytė-Naruševičienė įkvėpimo semiasi iš gerai pažįstamos aplinkos - kaime prabėgusios vaikystės ir tolimų kelionių, šeimos gyvenimo ir vaizduotę suaudrinusio spektaklio. Tačiau konkrečios biografijos ir buities detalės visada pereina dvigubą ugnį - ne tik degimo krosnies, bet ir fantazijos. Todėl dailininkės sukurtos figūrinės kompozicijos, dekoratyviniai pano, interjero ir eksterjero keramika pasižymi pakylėtumu, romantišku tikėjimu meno ir vaizduotės galia.

Neabejotinas keramikės darbų ryšys su liaudies menu yra ne tik tiesioginės patirties, bet ir rimtų klasikinės formos studijų rezultatas. Šia linkme skulptūriškai mąstančią keramikę kreipė ir profesorius Juozas Mikėnas. Lietuvių keramikos patriarchas Liudvikas Strolis, kuris nuoširdžiai domėjosi ir vertino buvusios studentės darbus, taip rašė pirmosios jos personalinės parodos kataloge: "Vertinant dailininkės O. Kreivytės kūrybą, atkreiptinas dėmesys į jos kūrinių formų paprastumą, jautrų temų sprendimą, į gražų, kilnų jausmą, kuris būdingas daugeliui jos kūrinių. Nemenkindamas dailininkės nuopelnų, čia įžiūriu teigiamą maestro J. Mikėno įtaką mažosiose skulptūros formose. Jos kūriniai yra labai paprastų formų, žmogiški, visiems suprantami ir sykiu meniški".

Dailininkės skulptūriniai darbai apibendrinti, žmonių figūros įkūnija iškilmingą statiką ir rimtį: moteris, sėdinti su vaisių krepšiu ar vaiką apglėbusi močiutė savo monumentalumu labiau primena didingus kalnus ar uolas nei gyvąją gamtą. Čia išryškėja ir menininkės polinkis į telkiančią formą - ne tik atskirų jos dalių sukauptumą, bet ir savotišką magnetizmą. Šiuo požiūriu O. Kreivytė-Naruševičienė pasireiškia kaip savita neoklasicistinės mikėniškosios tradicijos transformuotoja - ji ne tik grynina ir valo forma iki tobulo vientisumo, bet ir ieško joje judėjimo, plėtimosi, sklaidos galimybių. Klasikinei tradicijai svarbų esmės arba vienio reikalavimą pakeičia daugis - nors ir monumentaliai apibendrinta, bet daugialypė, sudėtinė forma. Neatsitiktinai dailininkė taip mėgsta daugianares kompozicijas ir net abstrakčius elementus dažnai grupuoja į svotiškas šeimas.

Ankstyvojoje kūryboje tas figūrų suaugimas į vieną dar ryškesnis. Neotradicionalistinis moters ir vaiko su paukščiais vaizdinys ilgainiui išsivysto į kompleksišką formų pasaulį, kur susipina žmonės, gyvuliai, buities rakandai. Šeima kaip didelis glėbys, apglėbęs vaikus, bites, linus, puodus, tai savotiška procesija, kurios veikėjai neša, augina, dalina, joja, važiuoja, dainuoja, meldžiasi, laukia. Klasikinė formą išgryninanti ir nuo buitiško konkretumo apvalanti tradicija skulptūrą dažnai paverčia alegorija ir nurodo simbolines vertes.

Gryną formą išaukštinantis patosas svetimas O. Kreivytei-Naruševičienei. Nors ir persmelktos romantinės pasaulėjautos ir aukštesnių idealų ilgesio, jos figūros tvirtai stovi ant žemės. Jos žemiškos kaip bachtiniškasis karnavalas, kur susimaišo aukšta ir žema, gyvenimas ir žaidimas, kasdienybės rutina ir poetinis įkvėpimas. O ypač todėl, kad toks svarbus vaidmuo tenka improvizacijai ir atsitiktinumui, laisvam rankos judesiui, kuris figūrą paverčia abstrakcija, o abstrakčioje kompozicijoje palieka figūratyvo pėdsakus.

Be neoklasicistinės tradicijos atgarsių, rodančių tvirtą vakarietiškos kultūros pagrindą, padėjusį formuotis dailininkės kūrybinėms nuostatoms, parodoje išryškinamas ir liaudiškasis jos keramikos elementas. Tačiau ir liaudiškumas čia suvokiamas moderniai, kaip tam tikras archainis erdvinis kodas. Neatsitiktinai vieni ryškiausių liaudiškos tematikos O. Kreivytės-Naruševičienės darbų - dekoratyviniai pano "Aukštaitija" (1983) bei "Šventė" (1987). Parodoje matome išdidintas jų fotografijas, kurios atkleidžia tikslų ritmo, kompozicijos, erdvės pajutimą ir sugebėjimą kurti monumentalias interjero formas iš pasikartojančių segmentų. Šiuose dekoratyviniuose pano galime taip pat rasti paralelių su neoklasicistų plėtotomis darbo ir poilsio temomis, tačiau savitas figūrų grupavimas, vyksmo akcentavimas leidžia atpažinti O. Kreivytės-Naruševičienės braižą. Tuo tarpu 1982 m. sukurtas dekoratyvinis pano "Iš pašto istorijos", kur kiekvienai naujai pašto gabenimo priemonei (pradedant balandžiais, baigiant laivais, lėktuviais ir palydovais) skiriamas atskiras paveikslėlis, savo fragmentišku komponavimu labiau primena šiuolaikinę kompiuterio ikonų dėlionę ekrane.

Skirtingų laikų jungtis O. Kreivytės-Naruševičienės keramikoje ir daro ją įdomią bei aktualią. Mitinį klasikos laiką, kalbantį apie amžinąsiais vertybes, menininkė sulydo su istoriniu laiku, kuriame atsispindi skausmingi bei svarbūs tautos ir žmogaus gyvenimo įvykiai.

Laima Kreivytė

 Parodos organizatoriai

Šv. Jono gatvės galerija

Šv. Jono g. 11, LT-01123, Vilnius

Tel.: 85 212 41 54

El. p.:  sv.jono.galerija@gmail.com

 www.svjonogatvesgalerija.com

Galerijos darbo laikas: II - V nuo 12 iki 19 val.; VI nuo 12 iki 16 val.