Kultūros renginiai

Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacija, Lietuvos kultūros tarybos remiama, jau antrąjį kartą surengė monospektaklių festivalį „Mano / Mono". Kiekvieną rugsėjo pirmadienį Lietuvos teatro sąjungos patalpose galima buvo išvysti individualius aktorių darbus, aktualius ne tik jiems, bet ir šiam laikui.

Pirmoji savo kūrinį pristatė garsi Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Eleonora Koriznaitė. Spektaklis „Meduoliais kvepiančios seklyčios" sukurtas pagal Dainoros Urbonienės prisiminimus ir Dalios Teišerskytės eiles. Inscenizacijos autorė ir režisierė - aktorės mama Eleonora Matulaitė; jos kūrybinė biografija įspūdinga: buvusi Juozo Miltinio studijos auklėtinė, sukūrusi virš devyniasdešimt vaidmenų teatre, prieš porą dešimtmečių išleido pjesių rinkinį vaikams „Mikė kvailutis". Matulaitė ne tik rengė literatūrines kompozicijas, bet publikai pristatė iškilias Lietuvos asmenybes - Lionginą Šepką, Antaną Strazdą, Jurgą Baltrušaitį, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Mykolą Pijų Römerį. Koriznaitės aktorinė interpretacija „Meduoliais kvepiančių seklyčių" intensyvią teksto dramaturgiją sutelkė į tremties temą. Dar visai neseniai šis pasakojimas galėjo atrodyti kaip istorijos pakartojimas, šiandien - tai aktuali, kraujuojanti, latentinį nerimą kelianti tema. Istorija ne tik kartojasi, bet savo grimasas rodo pačiu atviriausiu būdu. Panevėžyje gyvenanti lietuvių kalbos mokytoja 2022 metais išleido autobiografinę knygą „Sibiras vaiko akimis", kurios pagrindu ir pastatytas šis spektaklis. Urbonaitės pasakojimas apie praeitį šiandien tampa Ukrainos iliustracija, kur trėmimo operacijos žiauriuoju būdu nukreiptos į vaikus. Rusai, naikindami Ukrainos tautą, į tremties stovyklas veža vaikus, o tai juk visai neseniai vyko ir okupuotoje Lietuvoje.

Režisierė su aktore tekstą išlaisvino iš natūralizmo, iškristalizuodamos begalinį jausmą tikėjimo, kuris padėjo išlikti. Jaudinančią Sibiro istoriją šiuolaikinė aktorė Koriznaitė pasakoja, nevengdama subjektyvaus vertinimo, suasmeninimo, padedančio sušildyti scenines aplinkybes. Kūrinyje mirties artumas toks jaučiamas, kad heroję jis tarytum išlaisvino iš baimės ir nuolatinio streso. Būtent šią būseną geriausiai ir perteikė Koriznaitė, nuo pirmų iki paskutinių spektaklio akimirkų stebinusi jautriomis teksto moduliacijomis, scenine drąsa. Aktorei tekstas itin artimas, todėl organiškai suvaidintas jis tapo didžiausia spektaklio vertybe. Į sceną įžengė kurianti moteris, sunkiausiose gyvenimo akimirkose virtusi poete.

Norėtųsi tikėti, kad kiekviename Lietuvos profesionaliame teatre egzistuoja nors vienas spektaklis, skirtas šiai skaudžiai temai. Galvojant apie auditoriją, spektaklis tampa dar didesne vertybe. Vyresniesiems tai - priminimas apie tremtyje žuvusias jų šeimas, jaunesniesiems - apie egzistuojančią realybę. Koriznaitės „kelionė" dviem - praeities ir ateities - tiltais spektaklį pavertė dabarties simboliu.

Aktorė apdovanota raiškia dikcija ir puikia atmintimi, kuri leidžia intonuoti, prasmes dėlioti pagal teksto svarbą. Gausybė teksto buvo puikiai suvaldyta. Koriznaitės sceninis organiškumas spektaklį pavertė apmąstymų vakaru, kuris galėjo įvykti pasirinkus vieną iš skausmingiausių - tremties temą.

***

Antrojo rugsėjo pirmadienio scenine karaliene tapo aktorė Aušra Pukelytė, pristačiusi spektaklį „Vuojaž, vuojaž". Šį monospektaklį aktorė sumanė kaip šventę sau. Prieš kelis metus ji nusiprendė savo gražų jubiliejų paminėti sukurdama spektaklį iš savo gyvenimo. Tapusi Jaunimo teatro primadona, Pukelytė neišpaiko: regint ją scenoje pirmiausia pastebi aktorės žemaitišką tvirtumą, atvirumą, nuoširdumą. Ir tik tada pradedi fiksuoti jos profesionalumo galią, atvirą siekį nuo scenos ne tik deklaruoti tiesas, bet atrasti gyvą dialogą su žiūrovais. Nors ketvirtoji siena „sulaužoma" vos keletą kartų, tačiau visą laiką aktorė vaidina akis į akį su žiūrovais, bandydama susitapatinti su daugumos patirtimi ir įvairiais išgyventais jausmais.

Pukelytė pati sudėliojo šio spektaklio tekstą, atramos taškais pasirinkdama savo klasės draugių patirtis. Aktorė vengė pamokslavimų, apibendrinimų, nors tų pačių bičiulių gyvenimai gana trafaretiški. Kartu su atkurta Nepriklausomybe prasidėjęs profesionalus aktorės gyvenimas per visą šį laiką apibendrino tai, kas būdinga daugeliui moterų, ypač gyvenančių provincijoje.

„Vuojaž, vuojaž" atspirties taškas - atminimų sąsiuvinis, kurį anais laikas turėjo ne tik dauguma paauglių-panelių, bet ir vaikinų. Pukelytė atminimų sąsiuvinį rado pas tėvus tarp vaikystės „lobių". Gaila, piešinukų po kiekvienu atminimu scenoje taip lengvai neperteiksi, bet patys tekstukai kaip tada, taip ir šiandien skamba it visiški anachronizmai. Vaikai cituodavo proginius, besielius eilėraštukus, ir šiandien jie atrodo dar banalesni. Kalbos apie vyrus, keliones, besikeičiantį kūną, vienatvę ir kitas temas vykstant karui atrodo tokios pat kvailos, kaip ir tie eilėraštukai, tačiau Pukelytės žavesys nustelbia teksto sėslumą, nes regime aukščiausio profesionalumo aktorę, pademonstravusią, kaip kartais ir trafaretinis tekstas gali virsti tam tikra medžiaga teatrui. Žiūrovai labai greitai paklūsta aktorės sceniniam kvėpavimui ir įsibėgėjus veiksmui salėje vis dažniau pasigirsta juokas. Juokinimas nėra tikslas, tikslas - atrasti susitapatinančias sielas. Lengvas pasakojamasis žanras su tam tikrais edukaciniais elementais po truputį virsta aktorės benefisu.

Pabaigoje aktorė prisipažįsta: „Manęs mama nepaleidžia." Ji lyg nori pasakyti, kad ypač džiaugiasi šiuo „nuotoliniu" bendravimu. Atsisakydama trafaretinio mąstymo, štampų, ji sukuria lietuvių visuomenėje dominuojančios moters portretą. Ji nuosekliai pasakoja aplink ją gyvenusių moterų gyvenimo „ištraukas". Šį rinkinį, paverstą spektakliu, galima rodyti bet kuriame mažesniame Lietuvos miestelyje, įvairių proginių susibūrimų vietose, ten, kur dominuoja vidutinio amžiaus moterys. Jos tikrai ras kur sielas paganyti. Taip pat šį spektaklį mielai žiūrėtų paaugliai, nes jiems „Vuojaže..." taip pat atseikėta labai daug.

***

Teatras „Arbatvakariai" kiekvieną kartą nustebina išmone ir mokėjimu pasidalinti istorine atmintimi. „Mūsų Violeta" papildė ankstesnes teatrines ir muzikines programas, susijusias su Vilniaus menininkais. Vakaras prasidėjo pagarbos plojimais tiems, kas šįmet būtų šventę garbingiausius jubiliejus. Dailininkas, aktorius Kristijonas Siparis išraiškingai perskaitė ilgą sąrašą Lietuvos kultūros žmonių, daugiausiai atlikėjų, kuriems neseniai sukako ar netrukus sukaks 80, 100, 120, 130. Sąrašas toks ilgas, kad mažytė Lietuva pasirodė tokia didelė, tokia sodri talentais... Ir čia pat į sceną pakilo pagrindinė atlikėja - Odeta Pocevičiūtė, kurios misija buvo ne tik papasakoti garsios dainininkės Elenos Čiudakovos (1925-1973) gyvenimą, bet ir nedidelėmis vaidybinėmis detalėmis suvaidinti tam tikras scenas, iliustruojančias soprano gimimą. Režisierė Eglė Tulevičiūtė taikliai apgalvojo sceninio vyksmo eigą, dėmesį sutelkdama ne į buitines, gyvenimiškas aplinkybes, bet į vokalo gimimą, jo unikalumą. Esme tapo tai, kas žmogų paverčia menininku, kas leidžia žiūrovui patirti metafizines apraiškas. Iš Rusijos į Lietuvą 1944 metais atvežta aštuoniolikmetė karo radistė tik dėka pažinties su fizikos, matematikos profesoriaus, vėliau - Vilniaus universiteto rektoriaus Zigmo Žemaičio šeima (Čiudakova buvo apgyvendinta VU dėstytojų name), bičiulystė su akademine bendruomene ir gražiai auklėjamomis Žemaitytėmis nulėmė Čiudakovos gyvenimą. Ji ne tik išmoko elegancijos, skonio, gerų manierų, Žemaičio šeima ją nukreipė į tuometinę konservatoriją. Po jos baigimo 1952 m. ji tapo pagrindine Lietuvos operos ir baleto teatro soliste. (Tuomet teatras veikė seniausiame Vilniaus teatre Basanavičiaus g., kur dabar įsikūręs Vilniaus senasis teatras.) Iki pat mirties Čiudakovai buvo skiriami pagrindiniai operų vaidmenys - Rozina, Lakmė, Džilda, Manon, Miuzetė, Adina, Marfa, Olimpija ir, svarbiausia, - Violeta. Darbštumas ir maksimalus atsidavimas ją pavertė „visų laikų" dainininke. Jos koloratūrinis sopranas iki šių dienų atpažįstamas girdint bet kurį įrašą. Čiudakovos sceninis gyvenimas tapo XX šeštojo-septintojo dešimtmečių Lietuvos kultūrinio gyvenimo ryškiu pavyzdžiu. Garsesnių laidotuvių už Čiudakovos Lietuvoje nėra buvę. Pašarvota su balta Violetos suknele, gėlių žiedai po nusvirusio žilvičio, augusio priešais teatrą šaka, baltų kamelijų puokštelė, kurią nuvykusi į Krymą atvežė jaunystės draugė. Laidotuvių dieną (mirė 1973 m. balandžio 7 d.) lijo lietus, bet palydėti ją susirinko visa Lietuva: žmonės nusidriekė per visą Basanavičiaus gatvę. Antakalnio kapinėse ant Čiudakovos kapo gėlės nevyto kelis dešimtmečius.

Spektaklio kūrėjai rėmėsi Jūratės Viliūtės nedidele monografija „Elena Čiudakova", Inesos Makovskajos knyga „Mano sesuo Elena Čiudakova" ir daugiausia Giedrės Kaukaitės prisiminimų knyga „Mano Eldoradas". Pocevičiūtei tapo svarbu atskleisti dainininkės sielą, nuojautų valdomą troškimą dainuoti ir kurti. Aktorė pasakojo, citavo vieną ar kitą knygą ir nušvisdavo tada, kai priartėdavo prie pasakojimo apie Čiudakovos balsą. Tam buvo paruošta visa aplinka. Turbūt autentiškoms detalėms atidesnio dailininko už Siparį nėra. Nors autentiškų Čiudakovos daiktų mažai teišlikę (Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus saugo tik vieną suknelę), bet scenoje viskas atkurta lyg pažodžiui sekant vieną ar kitą knygos aprašymą ar LTV išlikusius vaizdo įrašus. Elegantiškas grimo staliukas, kabanti balta puošni suknelė, baltos pirštinės, balta stručio plunksnų vėduoklė, ant grindų - žvakidės su degančiomis žvakėmis, scenos šone - pianinas, kuriuo netrukus bus grojama... Iš žiūrovų salės į sceną iškviečiama ne tik akompaniatorė, bet ir jaunosios dainininkės - Čiurlionio ir Dvariono mokyklų mokinės. Viskas - muzikai ir apie muziką. Jaunoji dainininkių karta ir Čiudakova. Rodos, nieko nedaryta specialiai, tačiau dešimtys įdomiausių biografinių detalių, susijusių su operos menu, vaidmenų gimimu, visą spektaklį paverčia jautriu susitikimu su Čiudakova.

Mano kartai šią dailininkę taip pat teko pažinti. Nors buvome dar maži, bet tuomet buvo abonementai į šį teatrą. Ką bežiūrėsi, visur dainuoja Čiudakova. Paslaptingu būdu spektaklis „Mūsų Violeta" nutiesė jausmų ir laiko tiltą. „Arbatvakarių" spektaklis - vienintelis ryškesnis Elenos Čiudakovos jubiliejaus minėjimas. Ir nors aktorė Pocevičiūtė tik mažais prisilietimais priartėjo prie dainininkės talento paslapčių, įvyko tai, ko buvo siekta: salėje tvyrojo jaudulys. Kalbėti apie Dievo pateptuosius - sudėtinga misija. Kaukaitė savo knygoje taikiai apie tai parašė: „Jaunystėje [Čiudakova] stokojusi ryškesnės išvaizdos, ilgainiui išmoko būti žavi, o scenoje - gražuolė. Išlavino balsą iki tobulybės ir išaugino save iki žėrinčios primadonos. Tačiau... Nors susitikome ne kartą ir ne du, jos talento paslapčių nesužinojau. Ne todėl, kad būtų ką slėpusi. Ne, buvo nuoširdi, tik paaiškinti žodžiais dainavimo negalėjo."

„Mūsų Violeta" taikliai nukelia į operos pasaulį. Pasakojant apie Čiudakovą prisimenami lietuvių profesionalios operos puoselėtojai - dirigentas, pianistas Rimas Geniušas, režisierius Juozas Gustaitis, dainininkai Mikas Petrauskas ir ištikimas partneris Virgilijus Noreika... O pačią dainininkę geriausiai apibūdina jos buvusi jaunoji scenos partnerė Giedrė Kaukaitė: „Žodžiai - tik rūkas ir debesys. Čiudakova dainavo ne žodžius. Dainavo operos ir gyvenimo dramą. Ar galėtume patikėti, jog kada nors bus Čiudakovos šimtmetis? Ką jūs, jai visada - amžiams - dvidešimt devyneri."

***

Aktoriaus Arūno Vozbuto monospektaklis „Žemė dega", kurį režisavo išskirtinai psichologinio teatro jaunoji menininkė Kotryna Siaurusaitytė, - gyvas, organiškas, dokumentiškai įdomus kūrinys. Medžiagą pasirinko pats aktorius, tai - rašytojo, diplomato Jurgio Savickio biografija, apimanti 1939-1948 metus. Pagrindinis atramos taškas - atsiminimų knyga „Žemė dega". Rašydamas inscenizaciją Vozbutas atrinko tuos faktus ir aplinkybes, kurios ne tiek pačiam aktoriui artimos, kiek asociatyviai primena šiuos laikus. Gyvenant karo akivaizdoje dažnas žmogus yra apsvarstęs savo pasirinkimą emigracijos atveju. Išvažiuoti ar pasilikti, - Savickio lūpomis svarsto Vozbutas.

Nustebino tai, kad spektaklyje kalbėdamas apie politiką, papuolusią į laiko skersvėjus, aktorius nenaudoja politikams būdingų pozų, susisvarbinusio žvilgsnio. Pirmiausia Vozbutui rūpėjo Savickis - žmogus, ir ne bet koks, o gyvas, reaguojantis, kūrybingas. Rašytojo biografija sodri individuliais svarstymais, o Vozbuto spektaklyje mes regime jį kaip gyvų dienoraščių autorių. Čia labai daug psichologijos. Būtent ji spektakliui suteikia gyvybės.

Pastaruoju metu teatre Vozbutas tarytum įgavo antrą kvėpavimą, o spektaklyje „Žemė dega" dar labiau nustebino - tokį aktorių teko pamatyti pirmą kartą. „Šokinėdamas" iš temos į temą, naudodamas savo išskirtinę plastiką, tekstą „berdamas" tik kaip papildą įvairiems mikro elementams, kurie pakankamai vaizdžiai iliustravo ir scenovaizdį, kurio realiai scenoje nėra. Vozbutas viską apžaidė, parodė, o menamas pasaulis taikliai charakterizavo Savickio gyvenimą.

Tautų sąjungos Ženevoje būstinė, Mentono kurortas pietų Prancūzijoje, kur Savickis nusipirko žemės ir pasistatė vasarnamį... Planų daug, darbų daug, Lietuvos okupacija smarkiai paveikė visą Jurgio Savickio gyvenimą. Jis negalėjo grįžti namo, gyveno kaip pabėgėlis. Spektaklyje visas dėmesys sutelkiamas į istorines peripetijas, kurios tiesiogiai veikia rašytoją, diplomatą. Aktoriui svarbu nepaversti pasirinktos asmenybės istorine marionete, bet apdovanoti ją net ir savo asmeninėmis savybėmis. Akivaizdu, kad šiuos psichologinius „vaikščiojimus" taikliai stebėjo ir „įteisino" režisierė. Čia nenaudojamos įprastos klišės (pvz., jeigu žemaitis, tai būtinai turi žemaičiuoti, jeigu karas, tai būtinai kakta suraukta, jeigu Hitleris, tai kaip iš filmų). Vozbutui pavyko viską perteikti balsu ir plastika.

Tikslus spektaklio temporitmas, jame nėra nereikalingų pauzių. Herojus nuosekliai ir per trumpą laiką pasiekia vienatvės temą. Antroji žmona išvyksta į Daniją gydytis, vaikai - Lietuvoje, vila parduota... Kūrėjai mums nepristato baigtinės biografijos, pateikiamas tik kondensatas pagrindinių atramos taškų, kurie gyvybingą, pasaulį aktyviai priimantį diplomatą ir rašytoją paverčia įdomiu ir šiltu žmogumi. Tai - ne visažinystę skleidžiantis žmogus, o savotiškas išdaigininkas. Neabejoju, kad kūrėjai susipažino ir su jo ekspresionistinėmis tekstų apraiškomis. Vozbutui stebuklingu būdu visa tai pavyko perkąsti ir aktoriniu menu mums pateikti. „Žemė dega" - netikėtas ir įkvepiantis atradimas.

Spektaklis siejasi su šiandiena - jo herojus yra tapytojo Augustino Savicko tėvas, tapytojo Raimondo Savicko senelis. Jurgio Savickio gyvenimas - lyg įdomiausių Lietuvos žmonių biografijų pradžia. Įdomu būtų sulaukti tęsinio.

***

Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacijos jau antrą kartą suorganizuotas monospektaklių festivalis - tai kūrybingiausių teatro kūrėjų sala, kurioje kūrybinius gyvenimus pasitikrina ir jie, ir mes, žiūrovai. Šiuose spektakliuose lyg geruose teatro meno vadovėliuose, atsiveria aktorinio meno paslaptys.