2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Mūšis, kurio nebuvo

2015-04-29
 
Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

Lukas Mackevičius

 

Pamokos vos slinko. Buvau labai pavargęs, todėl mokyklos koridoriais vos vilkausi. Šalia pėdino kitas mokinys, kuris taip pat pavargęs ir neišsimiegojęs. Staiga pasigirdo skambutis ir žingsnius teko paspartinti, nes nesinorėjo vėluoti į pamoką. Tuo labiau, kai šiandien rašom kontrolinį. Taip mąstydamas net nepastebėjau, kaip priėjau prie kabineto ir įžengęs į jį pasidėjau kuprinę prie savo suolo. Ėmiau kartoti gramatiką, kai staiga į klasę įžengė mokytoja ir pasakė, kad septintos pamokos nebus ir galima eiti namo. Mat mokytojai reikėjo į susirinkimą. Nudžiugę, kad nerašysim sunkaus lietuvių kontrolinio, patraukėm namo. Nors gyvenu už poros stotelių, vis tiek namo vos paršliaužiau. Tada griuvau į lovą ir užmigau.

xxx

 

Tomas jau dešimt minučių laukė draugo prie „Akropolio“. Tačiau šis nesirodė. Galiausiai paskambino jam ir pasakė, kad  turi paskubėti, nes filmas prasidės be jų. Pasirodo, draugas jau viduje, tik įėjo pro kitą įėjimą.

- Atvaryk greičiau, - išgirdo telefono ragelyje.

 

Eriką pamatė stovintį eilėje.  Pasisveikinęs Tomas pradėjo kalbą apie atostogas. Besišnekučiuodami  priėjo prie bilietų kasos ir netrukus jau straksėjo laiptais į nurodytą salę. Joje praleido pustrečios valandos. Išeidami jie buvo labai patenkinti filmu. Staiga Tomui šovė geniali mintis. Jis pasiūlė Erikui nueiti prie „Akropolio“ supynių, kurios labai skiriasi nuo kitų. Erikas džiaugsmingai pritarė pasiūlymui ir šokinėdami nuskubėjo pramogauti.

 

Pasižiurėjęs filmą Tomas ėmė svajoti. Jis norėjo patekti į tokią šalį, kur gyvena drakonai, goblinai ir kiti fantastiniai padarai. Kitą dieną jis susapnavo, kad dalyvauja įvairiuose mūšiuose su įvairiais padarais ir skraido su drakonais. Visa tai papasakojo Erikui, kuris pasisiūlė pagal jo sapną parašyti istoriją.

 

xxx

 

Aplinkui buvo pelenai ir griuvėsiai. Atrodė, jog nėra ko bijoti, bet Kasparas vis dėlto kažko laukė. Jis galvojo, jog kažkas slėpsis už kokio nors akmens ir išlindęs užpuls. Juk žinojo, kad turi įvykdyti savo užduotį. Jei to nepadarys, tai karalius ir visi miestiečiai sužinoję išjuoks jį. Palaikys bailiu ir gali išmesti iš riterių. „ Niekada negali žinoti, kas kam šaus į galvą“.

 

Kasparas dar kokias penkiolika minučių nejudėjo. Galiausiai žengė žingsnį, paskui antrą ir kai įsitikino, jog nieko nėra, ramiausiai nuėjo prie kalno. Čia buvo statūs laiptai, kurie skendėjo debesyse. Jis vėl ėmė galvoti, kad gali neužlipti ir parkritęs daugiau niekada nebeatsikels. Tačiau po kelių minučių jau kilo į viršų. Riteris suprato, kad turi įvykdyti savo užduotį iki rytojaus. Jei to nepadarys, tai jo ims ieškoti, o kai suras, karalius užduos aibę klausimų. Pavargęs atsirėmė į kalno šlaitą. Pailsėjęs toliau sunkiai lipo, kai staiga išvydo pilį. Ji buvo apsupta įvairių namų.  Kai Kasparas priėjo prie pilies vartų, jį sustabdė sargybiniai.  Išdėstė jiems viską, ką sakė karalius, ir jį praleido.

 

Koridoriuose buvo daug įvairių paveikslų. Čia viskas žėrėjo auksu. Kai priėjo prie karaliaus, nusilenkė jam ir tarė:

 

- Mordorijos karalius nori, kad prisidėtumėte prie mūsų ir kartu užpultume Dumgurdurą.

 

Karalius ėmė galvoti apie pasiūlymą Jis ilgai žiopsojo į sieną, kol galiausiai tarė:

- Pranešk, kad mes prisijungiam prie jūsų. Po trijų dienų mes atžygiuosime į Dumgurdurą.

 

Dėkingas riteris nusilenkė ir išėjo. Dabar, kai karalius priėmė jo pasiūlymą, atsirado daugiau šansų, kad jie laimės karą. „ Reikia kuo skubiau grįžti ir pranešti karaliui džiugią žinią“, - pagalvojo Kasparas ir nužingsniavo atgal į Mordoriją.

 

xxx

 

Jis jau visą mėnesį ruošėsi šiai kelionei. Ir dabar be galo džiaugėsi, jog pagaliau išaušo toji diena. Pagrindiniai daiktai sukrauti į kuprinę. Burmistras užlipo ant drakono ir nuplasnojo link mėlynųjų vandenų.

 

„ Pagaliau galėsiu pasimėgauti ramybe ir gerai pailsėti nuo miesto šurmulio“, - pagalvojo jis ir patogiau įsitaisęs ėmė mėgautis kelione. Apačioje skuodė stirnų būrys. Visos jos kaip pakvaišusios bėgo iš miško. Paprastai jos taip nesielgia, bet dabar kažkas atsitiko.

- Asbergai, leidžiamės į mišką.

 

Nusileidę išvydo gaisrą. Tokį gaisrą sukelti gali tik drakonai. Nebebuvo vilties jį užgesinti. „ Miškui galas!“ – suprato Burmistras ir užsėdęs ant drakono nuskrido toliau.  Jam nelabai rūpėjo gamta. Apskritai jis nemėgo nukrypti nuo tikslo.  Net  jei ir gaisras pasieks Burmistro namus, jis tuoj pat užges pasiekęs ežerą.

 

Tik vakare jie nusileido pievoje pailsėti. Susikūrę laužą ketino miegoti ,kai staiga išgirdo balsus. Jie sklido kažkur iš miško. Kadangi buvo labai smalsus, tai nuėjo į mišką pasižiūrėti kas vyksta. etrukus priėjo stovyklą, kuri ir buvo įsikūrusi miško pakrašty.  Krūmuose sėdėdamas nugirdo dviejų žmonių pokalbį.

 

- Pulsime iš rytų ir užimsime Asgardą.

- Labai gerai. Ten didelės pievos. Puiki vieta mūšiui.

- Taip. Pulsime po dviejų dienų.

- Puiku. Per tą laiką gerai pasiruošime, - tai taręs karys nuėjo į palapinę.

 

„ Gal reikia kaip nors įspėti Asgardo žmones? O gal pačiam sudeginti šią stovyklą?“ – mąstė Burmistras. Jis nelabai žinojo, kur yra Asgardas. Vienintelė išeitis yra sudeginti šią stovyklą. Bet pradžiai nusprendė gerai išsimiegoti, o ryte nuspręs ką daryti.

 

Jis pabudo anksti. Dar nebuvo pilnai patekėjusi saulė. Prisiminė savo planus. „ Sudeginti stovyklą.“ Šiek tiek pagalvojęs vis dėlto nusprendė keliauti prie Mėlynųjų vandenų. Nieko nelaukęs nulėkė tolyn. Po keturių dienų ir daugybės sustojimų  jis pasiekė savo tikslą. Tik čia pamatė pritrenkiantį vaizdą. Ugnis degino pievą, kurioje svajojo ilsėtis, o ant kalno įsikūręs miestas pavirto į pelenus. Kažkur dundėjo žirgai ar kiti padarai, bet jie jau tolo nuo miesto.

 

xxx

 

Prie stalo sėdėjo seniokas, kuris vos prieš keturis mėnesius  užėmė aukštas pareigas. Dabar gyveno sename name ir beveik nieko brangaus neturėjo. Visas turtas buvo jo namas. Jis troško gyventi geriau, bet nieko nedarė. Kiekvieną dieną valgydavo, tai ką rasdavo miške. Tačiau dažniausiai eidavo prašyti pas kaimynus ko nors valgomo. Žinoma, jie jam duodavo maisto, bet po mėnesio jis vėl pasirodydavo. Toks gyvenimas jam nepatiko. Jam buvo gėda rodytis prie kaimynų durų. Todėl vieną dieną atsisėdo ir ėmė mąstyti,  ką jis darys toliau.

 

„ Palikti namą? Ne. Tikrai ne. Nežinau, kur man teks keliauti.  Gal kur nors įsidarbinti? Ne. Būtų per sunku rasti darbą.“ Simas norėjo gyventi geriau, bet kiekvieną mintį atmesdavo, nes galvodavo, jog jam gali tiesiog nepavykti to įgyvendinti.  Jis nusprendė toliau eiti pas kaimynus.

 

Po keturių savaičių kaimynai nebedavė maisto. Grįžęs namo Simas dar labiau susinervino ir visą savaitę badavo. Galiausiai neiškentęs išbėgo iš namų ir nubėgęs prie ežero įšoko į jį ir nebeišniro.

 

xxx

 

Vieną kartą keturi valdovai susirinko į susirinkimą. Jie norėjo pasidalinti užkariautas žemes. Tačiau vienas valdovas pasakė, kad jam skirta per mažai žemių ir pareikalavo daugiau, bet kiti nesutiko. Tada jis pasakė, kad atkeršys už tai. Užpuls visas tris karalystes ir tada viskas priklausys jam.

 

Dabar nuo to susirinkimo praėjo trys metai. Niekas jau nebetikėjo, kad valdovas Galbatoriksas dar ką nors darys.  Tačiau netrukus sužinojo, kad klydo. Iš pradžių giriose ėmė vaikščioti kažkokie keisti padarai. Vėliau jie užpuldinėdavo miestus, o po mėnesio į Mertrodarijos karalystę įsiveržė kariuomenė. Ir jau per tris dienas karalystė buvo nusiaubta. Po savaitės jie įžengė į Soroborską.

 

Soroborsko valdovas išrikiavo armiją prie pilies. Netrukus pasirodė Galbatorikso armija. Ji buvo sudaryta iš trolių, goblinų, žmonių ir savo dydžiu į dramblius panašių padarų. Vienas riteris vardu Bormuras stovėjo kartu su visais ir jautė, kaip drebėjo kinkos.  Jie nesuvaldomai artėjo. Staiga pamatė, kaip priekyje esantys riteriai parkrito ant žemės. Drambliai trypė karius. Kai kurie, gelbėdami savo gyvybes, ėmė bėgti iš mūšio. Kiti bandė kovoti, bet viskas veltui.

 

Riteris mintyse pradėjo dainuoti senovinę dainą, kurią dainuodavo jo proseneliai, kai jiems nesisekdavo mūšyje. Staiga prie jo pribėgo goblinas ir smeigė kardą jam į pilvą.  „Galbatoriksas užims visas tris karalystes ir Morkrodorija taps didžiule imperija.“ , - tai pagalvojęs, jis suklupo ant žemės.

 

xxx

 

Pripažinimo ir šlovės teko palaukti. Po dvidešimt penkerių metų Tomas tebegyveno tame pačiame mieste ir vis dar neturėjo sau tinkamos profesijos. Dabar kaip tik žiūrėjo per televizorių į savo seną draugą Eriką. Jis  atsiėmė apdovanojimą už geriausią metų knygą. Žmonės be paliovos plojo taip sveikindami jį.

 

Erikas buvo labai populiarus. Jo knygas galėjai pamatyti pirmutinėse knygyno lentynose. O viskas juk prasidėjo nuo Tomo svajonių...

 

 

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/



 


Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 16:21
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media