Klaidžiojau painiais nepažįstamų gatvių vingiais, ieškodamas žymiosios „Marlyn and sons“ laikrodžių parduotuvės. Mano visi draugai buvo ją apibūdinę kaip itin pigią, pilną prekių ir gražią, o jos savininkas Džošua Marlinas neva esantis pats maloniausias tipas visame Paryžiuje. Kitą dieną laukė mano brolio gimtadienis, o aš, kaip visada, pamiršau jam nupirkti dovanėlę. Tikėjausi pas Džošua rasti ką nors mane išgelbėsiančio.

Kirtau kampą ties popierių skiautėmis nusėta gatve ir pagaliau pamačiau iškilmingą iškabą – „Marlyn & sons co., circa 1952“. Pradėjo kilti abejonės, ar čia tikrai taip pigu, kaip girdėjau.

Už lango esančioje vitrinoje kažkodėl nepamačiau nė vieno laikrodžio. Tik korteles su neįtikėtinai brangiomis kainomis – 500.00 arba net 1999.00. Ar tik nebus manęs apgavę, pagalvojau.

Atidariau sunkias duris ir virš manęs pasigirdo skambus varpelis. Viduje tvyrojo šaltas metalo tvaikas ir dulkės. Lentynos, išdėliotos palei sieną, taipogi buvo tuščios. Tik kortelės su astronominėmis kainomis. Prie kasos, kambario kampe, miegojo neįtikėtinai senas, tarsi išraižytas daugelio raukšlių senis. Turbūt Džošua. Ant jo nosies pūpsojo seni, apdulkėję akiniai. Senuko rūbai atrodė lyg iš šešto dešimtmečio. Dievaži, visa parduotuvė atrodė lyg būtų pusės amžiaus senumo,

-Atsiprašau?- lėtai papurčiau jį.

Jokio atsako, tik parpimas.

-Atsiprašau!- garsiau pasakiau. Su kiekviena sekunde jutau mane apimantį pyktį – čia jokių laikrodžių nėra! Aš sukoriau tokį ilga kelią, iki kito miesto ir nieko neradau...

-Ką?- staiga pabudo Džošua.- Ko nori?

-Čia „Marlyn and sons“ laikrodžių parduotuvė?

-O Dieve,-jo akys persikreipė iš baimės,-vaiki, kokia šiandien diena?!

-Dabar spalio dvidešimt septinta...

-Kokie metai?-neatlyžo senelis.

-Kaip suprasti?-papurčiau galvą.

-Tiesiog – kelinti dabar metai? Penkiasdešimt antri, treti?..

-Dabar penkiolikti...

Džošua žandai nukaro.

-Du tūkstančiai penkiolikti,-pridėjau.

-O Dieve mano!-jis susigriebė sau už galvos ir nušokęs nuo kėdės su siaubu apžiūrėjo savo parduotuvę.

-Kas jums?

-O Dieve, aš prisimenu šią patalpą išsinuomavęs vos prieš dvi savaites... O Dieve, kaip aš galėjau pramiegoti penkiasdešimt metų?! O kur mano visi laikrodžiai? Juk visai neseniai juos čia atsivežiau... ne, juk tai buvo penkiasdešimtais. Turbūt kažkas juos išvogė! Na tai aišku, kaipgi neišvogs, juk turėjo tiek daug laiko ir...

Daugiau aš jo nebegirdėjau. Uždariau duris ir leidau šiam kvanktelėjusiam seniui tęsti savo isterijas. Turbūt tuoj nusiramins. Paskutinį kartą atsisukau į parduotuvę ir vieną akimirksnį aš tuo patikėjau: man prieš akis pasirodė ką tik atvertos parduotuvės durys, jaunas, charizmatiškas pardavėjas, pro šalį gatvele zujo įvairūs menininkai, madingos panelės, gražios senovinės mašinos, o iš aukštesnio namo girdėjosi Elvio Preslio svajingas dainavimas...

Aš atsimerkiau ir papurčiau galvą. Kažkokia nesąmonė... Bet kodėl tada mano draugai man sumelavo?

O gal jie iš tikrųjų sakė tiesą?

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 15:55

Atgal