Rašau ir tobulėju

Emilija Daugelavičiūtė

Būrys voverių, jos tiesiog liuoksi nuo šakos ant šakos ir visos atrodo vienodos. Staiga viena atsisuka į tave stiklinėmis, žibančiomis akimis ir prišuoliuoja, tavo manymu, vien iš smalsumo. Tik tą sekundę, kai pajunti į savo ranką suleistus dantis, tu supranti, jog tai ne šiaip maža, miela riešutų mylėtoja, bet pasiutusi ir kraujo ištroškusi būtybė. Taip ir tarp žmonių. Šiais laikais dauguma pasidarėme labai uždari. Su kuo bendrauti, o ko šalintis? Žmonių atranka vyksta lyg gamtoje.

Tai nutiko vienoje sostinės mokykloje. Per pirmą pamoką mokytoja mums grąžino praėjusią savaitę rašytą matematikos kontrolinį darbą. Visi iš kabineto išeina išsiblaškę ir bando suprasti padarytas klaidas, kai staiga prie manęs prisiartina klasiokė:

- Labas rytas, kaip sekėsi spręsti uždavinius? Man tai jie pasirodė lengvi.

- Taip, pakankamai lengvi, tik nustebau, jog jau ištaisė mūsų darbus, - atsakau.

- Na,  taip... O kiek tu gavai?

- Aštuonis.

- Aš tai dešimt gavau, bet nesuprantu už ką. Aš taip jaudinaus ir pusės užduočių visai nesupratau.

- Man...

- Čia visi taip skundžiasi tomis užduotimis, betgi viskas vadovėlyje buvo ir mokytoja dar kelis kartus sakė.

Manau, mes visi nors kartą buvome tokioje situacijoje, kai mielai kaip strutis paslėptume savo galvą smėlyje, tačiau kai šios margosios papūgėlės pradeda čiulbėti, jų neužčiaupsi, nes juk jos nuostabios ir tai žino.

xxx

Situacija gatvėje šalia vieno Vilniaus prekybos centro. Einu namo kartu su savo pažįstamu ir mes kalbamės:

- Taigi kokią knygą dabar skaitai?

- Pagal mokytojos pageidavimą turime perskaityti Viljamo Goldingo „Musių valdovas“.

- Žinau tą knygą! Tai lyg Robinzonas Kruzas, tik su mažiau išmanančiais vaikais.

Kitą dieną einant jis randa dar naujų temų:

- Ar stebėjai vakar krepšinio varžybas?

- Ne, deja, neturėjau laiko, ruošiausi istorijos savarankiškam darbui.

- Žinau. Jis buvo toks ilgas lyg pilnas testas ir tiek daug  rašytinių šaltinių.

Kitą dieną mokykloje girdžiu jį kalbant su būriu mergaičių apie parduotuves, o per kitą pertrauką su berniukais apie naujausias žaidimų konsoles.

Aplink tokį žmogų visi dūzgia lyg musės, norėdami bent minutėlę pabendrauti, o jis lyg chameleonas gali prisitaikyti prie bet kokio klausytojo ar pašnekovo.

xxx

Epizodas viename Žvėryno daugiabutyje. Chemijos mokytoja grupes projektui suskirstė pati, tad ne visi liko patenkinti. Kartu su savo porininke grįžtu namo, nes aš gyvenu arčiau. Visą laiką praleidžiame dirbdamos, o trumpų pertraukėlių metu bendraujame lyg geriausios draugės, nors tikriausiai pirmą kartą taip ilgai kalbamės.

- Chemijos mokytoja elgiasi nelabai sąžiningai, suskirstydama poras savo nuožiūra.

- Ką padarysi. Žinai, jog kartais lieka du žmonės, bet jų niekaip nepriversi dirbti kartu, jie jau geriau vieni visą darbą nudirbs. Tada jau būna nesąžininga, lyg du prieš vieną, - atsakau liūdnai, supratusi, jog ir ji liko nepatenkinta pakliuvusi į porą su manimi.

- Na taip, tu teisi, bet aš tikrai džiaugiuosi, jog mane paskyrė dirbti su tavimi, - ji šypteli.

Visą likusį laiką mes juokaujame, dirbame, užkandžiaujame ir aš jau manau susiradusi naują draugę. Tačiau, kai kitą rytą pasisveikindama nusišypsau, ji praeina pro šalį lyg manęs ten net nebūtų. Visa dieną ji bendrauja vien su savo draugių grupe, o mane tarsi pamiršta. Mes gyvename netoli viena kitos, tad grįžtame kartu ir ji vėlei su manimi bendrauja lyg vakar. Šis nesuprantamas maskaradas mokykloje dar vis tęsiasi.

Manau, jog ji elgiasi lyg vilkė. Kol lydima savo gaujos, ji bauginanti ir didinga, tačiau kai lieka viena, ji tampa vargšu pasiklydusiu šunyčiu, kuris džiaugiasi bet kokia draugija.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/