Rašau ir tobulėju

Emilija Daugelavičiūtė

Prieš daugel metų, kai gryčios buvo ręstos, o drabužiai iš linų siūti, gyveno batsiuvys Benediktas. Norėjo jis be galo patirti nuotykių, nusibodo jam sėdėti ir taisyti kitų žmonių batus. Tad nusprendė vieną rytą atsikėlęs varguolis susirasti naują likimo kelią. Susikrovė jis maišą: maisto, rūbų ir įrankių ir, savo žmoną Gabiją palikęs atsakingą už krautuvę, iškeliavo.

Pirmos kelios dienos buvo tokios pat nuobodžios kaip batinėje: valgė ryte ir vakare, per dienas ir naktis ėjo ir eidamas nuobodžiavo. Bet  tada vyriškis priartėjo prie pirmojo savo iššūkio – Bremzės kalno. Tai buvo aukščiausias kalnas Trigbuvio karalystėje, net dvigubai aukštesnis už jo didenybės rūmų bokštus.

Pradedant temti Benediktas galiausiai pasiekė pakalnę, lipo lipo ilgas valandas, kol visai sutemo, tada Bremzę sudrebino griausmas. Vyriškis, trumpai pagalvojęs, jog tas garsas panašus į knarkimą, iš savęs pasijuokė ir nusprendė, kad laikas jam nusnūsti. Tas baisus urzgimas dar kelis kartus pasikartojo, tačiau nuovargis, susikaupęs per kelias dienas, nugalėjo baimę ir batsiuvys užsnūdo.

Išaušus jis vėl pradėjo keliauti ir galiausiai išsiaiškino, kas nakties metu drebino kalnus. Ant kelio sėdėjo milžinas. Benediktas suprato, kad, jei nori tęsti kelionę, jis kažkokiu būdu turi apeiti netikėtą bendrakeleivį. Kadangi tai buvo pirmasis batsiuvio nuotykis, jis nežinojo ar šios būtybės reikia bijoti. Priėjęs arčiau jis sušuko:

- Ei, milžine, ar galėtumei pasitraukti man iš kelio!?

Keliauninko nelaimei, milžinas nenorėjo bendradarbiauti, tad sugriebęs jį už apykaklės pakėlė į savo akių lygį ir suriko:

- Mažas žmogėne, kaip drįsti taip į mane kreiptis, kas tu manai esąs?!

- Aš tik paprastas batsiuvys, norintis patirti nuotykį, pamatyti pasaulį, - nesutrikęs atsakė belaisvis.

- Batsiuvys... Tai gal galėtum man padėti? Žiemą aš čia labai šąlu. Jei duočiau tau avių kailių ir karvių odų, ar pagamintum man apavą?

Neturėjo nelaimėlis kur dėtis, tad sutiko. Dirbo jis per dieną ir naktį, kol galiausiai pagamino už save didesnius aulinius batus. Milžinas buvo laimingas ir leido žmogeliui eiti. Beneditas ėjo dar penkias dienas ir naktis, dienos buvo kaitrios ir varginančios, naktys – ledinės. Galiausiai priėjo batsiuvys mažą kaimelį. Maloniai jis ten buvo priimtas: pamaitintas, duota pastogė ir darbo keliom dienom. Paaiškėjo, jog tame kaimelyje nebuvo nė vieno batsiuvio. Gera buvo Benediktui prie darbo grįžti, pasiilgo jis tų varginančių, bet linksmų dienų.

Vieną dieną, pataisęs paskutiniuosius batus, jis nunarino galvą ir pradėjo mąstyti apie savo senąją krautuvę ir ją prižiūrėti paliktą mieląją žmonelę. Buvo giliai mintyse paskendęs darbštuolis, kai laikinąją dirbtuvę užpildė raudona migla ir viduryje staiga pasirodė smulki moters figūra su sparnais – fėja.

- Ko toks nelaimingas, jaunasis batsiuvy? - šilko švelnumo balsu paklausė moteris.

- Pasiilgau gimtojo krašto dirbtuvės, - išspraudė niūrų atsakymą Benediktas.

- Bet juk čia tu toks vienintelis, tau nėra lygių, esi daug turtingesnis.

- Ilgiuosi mylimosios ir namų, - vos girdimai sušnibždėjo keliauninkas.

- Aš galiu tave pargabenti namo, - pažadėjo Magiškoji būtybė.

Vos batsiuvys spėjo linktelėti, fėja išsitraukė burtų lazdelę ir vienu jos mostu, apsuptas raudonos miglos, Benediktas vėl stovėjo savo tėviškės dirbtuvėje. Nors ir kaip batsiuvys norėjo patirti nuotykių, jis suprato, jog darbo žmogus be darbo toks pats nenaudingas kaip batinė be batsiuvio.

/Vaikų teatrui skirta vaidybinė pasaka sukurta Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/