Rašau ir tobulėju

Miglė Gerčaitė

Ant pilkų akmeninių antkapių krito lietus. Akmeniu nuriedėję lašai skverbėsi  į juodą žemę. Šalia vieno antkapio rymojo žmogus. Gerai neįsižiūrėjęs galėtumei pagalvoti, kad tai statula ar paminklas. Bet toji statula, pajutusi į kaulus besismelkiantį šaltį, pakėlė pavargusias akis į dangų. Tamsūs debesys užtemdė saulę. Atrodė, kad dangus gedi kartu su juo. Ir žmogus, ir gamta nebeteko ankščiau buvusios šviesos. Tai liūdino, bet ir ramino. Jis pagalvojo, kad nors kas nors yra su juo. 

--- Kavos aparatas ir vėl neveikė. Kavos jis niekada nemėgo. Juoda kava jam buvo per karti, o įsidėti cukraus ar įsipilti pieno jis neturėdavo laiko. Bet aparatas gamino ir karštą šokoladą, kurio jis neatsisakydavo, nepaisant to, kad aparatas visada įdėdavo per daug cukraus. Todėl, kai įmetus kelias  smulkias monetas, aparatas šokolado nepripylė ir neatidavė veltui sumokėtų pinigų, jam beliko giliai atsidusti, susitaikyti su likimu ir gurkštelti drungno vandens iš plastikinės stiklinės.

Jis buvo palaidotas toli, už miesto. Ten važiuodavo vienas vienintelis surūdijęs  autobusas. Vieną kartą ryte, kitą – vakare, todėl nelabai kas juo važinėdavo. Nebūtų ką veikti kapinėse visą dieną. Dauguma atvažiuodavo savo automobiliais ir netrukus vėl išvažiuodavo. Kiti, kurie galėdavo sau tai leisti, rinkosi taksi. Retkarčiais buvo galima išgirsti ir motociklo burzgimą. Šalia kapo stovintis žmogus atvažiavo taksi, kuris jau seniai sugrįžo atgal į miestą.

---- Kai jam pasidaro labai nuobodu ir visai nebėra ką veikti, pradeda skaičiuoti spalvotas pėdutes. Jomis išmargintos sienos, vedančios į vaikų skyrių. Pėdučių spalvas lemia tai, iš kur jos veda. Jos galėtų būti lyg koks mažas žemėlapis, išvedžiotas po visą ligoninę. Kartais jis praleidžia valandų valandas klaidžiodamas baltais koridoriais, apžiūrinėdamas kiekvieną sieną ir bandydamas prisiminti, kur pėdutės prasideda ir kur baigiasi. Nė vienas pacientas ar lankytojas į jį neatkreipia dėmesio. Galbūt dėl chalato atrodo, kad jis turi ten būti, ką nors apžiūrėti ir jo negalima trukdyti. Bet iš tiesų jo nelaukia niekas, tik tylūs balti koridoriai.

Jis kiaurai permirko. Drabužiai lyg kempinė sugėrė visą drėgmę. Lietus nepagailėjo nieko: nei blyškiai degusių žvakių, nei suneštų gėlių, nei ką tik išdygusių piktžolių. Žmogus, supratęs, kad debesims išsisklaidžius saulė nebepasirodys, pasisuko eiti. Surūdijusi metalo dėžė jau seniai buvo patraukusi atgal į miestą, todėl ja parvažiuoti negalėjo. Apie taksi kvietimąsi ar pakeleivingų mašinų stabdymą nė kalbos negali būti. Kas gi priimtų jį, šlapią nuo galvos iki kojų į savo automobilį? O ir jis pats nesibrautų vidun. Kas lieka?

-----303 kabinetas – pats žinomiausias ir labiausiai keikiamas visoje ligoninėje. Jo privengia ir daktarai, ir pacientai. Dėl nežinomų priežasčių prie jo visada stūkso ilgiausios eilės. Šalia nėra nei suoliukų, nei minkštasuolių, todėl visi laukiantieji, sustoję į netvarkingą eilę, tyliai burba. O kai pagaliau sulauki savo eilės ir užeini į vidų, tau ima rodytis, kad laikas pradeda šliaužti. Prabėga visa amžinybė,  kol iš ten ištrūksti. Ir išėjęs pradedi mąstyti, ką ne taip padarei. Atrodo, atėjai žmogus kaip žmogus, o tau nei „laba diena“, nei „viso gero“. Ir galvok dabar, kuo nusikaltai. Čis jis ateina tik už lango atslinkus tamsai. Visi jo grupiokai ir jis pats gerai žino, kad kai prie 303 kabineto nebelieka žmonių, prasideda naktinė pamaina.

Jis nusprendė tiesiog eiti. Iš tiesų, jam  per daug nerūpėjo, ar jis grįš namo, ar ne. Nepasakytum, kad jo kažkas ten laukė, nebent laiptinės katinas. Bet ir tas pūkų gniužulas turi ne vieną šeimininką, todėl greitai susitaikytų su tokia menka netektimi. Pagalvojus, atrodo netgi keista, kad žmogus gali taip lengvai išnykti. Vieną dieną jis dar čia, o kitą – jau nebe. Ir niekas nuo to nepasikeičia. Visi žmonės gyvena toliau, laikas teka kaip tekėjęs, gamta nenutrūkstamu ciklu juda tolyn ir tave palieka. Kai jo pasaulis griuvo, visa kita liko. Žmogus įžengė į mišką. Jei būtų ėjęs keliu, tikrai būtų priėjęs kokią trobelę ar namą, gal net koks žmogus būtų sustojęs parodyti kelią. O dabar jis pats savanoriškai įžengė į spąstus. Šių apylinkių miškai – tankūs, painūs tarsi labirintas. Juose pasiklysti labai paprasta, ypač naktį, kai nieko nematai ir neturi kuo pasišviesti. Bet kažkodėl tie aukšti medžiai jį viliojo, atrodė netgi kvietė vardu. Ir jis pasidavė toms vilionėms, tylų balselį su vis kartojamu „ne“ nugrūsdamas kažkur gilyn į savo sąmonės gelmes.

-----Lygiai pirma valanda. Liko septynios. Kol kas neteko sutikti nė vieno žmogaus. Keistai tylu. Girdėti tik tušinuko tuksenimas į stalo paviršių. Sėdėdamas savo poste, ant nežinia prieš kiek metų pagamintos kėdės su ratukais, žmogus mąstė. Mąstė apie tai, kaip šiąnakt nepriėmė nė vienos sielos,  kaip jam tenka sėdėti vienam, tyloje. Naktis jis praleisdavo vienas, o dabar jis buvo ir vienišas. Velnioniškai vienišas. Kaip kvaila, kad pasaulyje tiek daug žmonių, tiek daug įvairiausių asmenybių, o tu būdamas tarp šimto iš jų vis tiek gali neatrasti nė vieno, su kuriuo tave kažkas sietų. Panašūs pomėgiai, nuomonės, nutikimai – puiku, bet gilus ryšys, supratimas – kur visa tai? Kur jam reikia to ieškoti, ko paklausti, kaip  ir išvis ar bent įmanoma tai rasti? Gal kiekvienas iš mūsų tik apsimeta. Gyvena su kuo nors, sakydamas „myliu“, nors giliai giliai, pačiame tolimiausiame širdies kamputyje tikisi, kad į jo gyvenimą užklys žmogus, kuris viskam suteiks prasmę, parodys pasaulį kitomis spalvomis ir supras. Supras be žodžių, be veiksmų, be nieko.  Ar taip būna?

Su kiekvienu žingsniu traškėjo žemę apklojęs lapų kilimas. Aplink, net neaišku iš kurios pusės, gal iš visur, skundėsi svirpliai. Jis atėjo į miško glūdumą. Medžiai stovėjo ratu ir laukė jo. Atsistojęs viduryje, jis pakėlė galvą į sidabru spindintį mėnulį. Visą kūną užliejo ramybė. Jis nepajuto, kaip jo kojos pradėjo linkti ir jis pamažu atsiklaupė priešais nakties karalių. Leido sau užmerkti akis ir įsiklausyti į nakties melodiją: svirplius, siūbuojančius medžius ir traškėjimą, kurio neturėjo būti. Suraukęs antakius, nusisuko nuo mėnulio,  į mišką. Ranka nejučiomis glamžė ant žemės gulinčius lapus. Traškėjimą išgirdo vėl, tik arčiau. Saujoje įkalinti lapai švelniai virpėjo. Trakšt, trakšt. Arčiau ir arčiau. Kai garsą išgirdo sau prie pat ausies, mintyse ištarė vieną vienintelį žodį: „bėk“. Jis skubiai kėlėsi ir pasileido mišku. Kliuvo už visko, kas tik pasitaikė po kojomis, griuvo ir tuojau pat stojosi. Jam atrodė, kad po kiekvieno jo žingsnio girdėjosi kitas, svetimas, todėl net ir visai pritrūkęs oro jis nestojo. Net negalvojo apie tai. Suklupo dar kartą. Viena koja įsipainiojo į kažkokias šakas, žoles ar lapus ir jis niekaip negalėjo jos ištraukti. Kaip paklaikęs ją kratė. Staiga nustojo ir įsiklausė. Kažkas trakštelėjo ir jis užmerkė akis.

-----Viskas nutilo. Stovėdamas prie lango, jis žvelgė žemyn į gatvę. Geltoni šviestuvai apšvietė kelias kelkraštyje paliktas mašinas. Ten, kaip ir čia, nieko nevyko. Šaligatviu nėjo paklydęs praeivis, gatvės neperbėgo juoda nelaimes nešanti katė, net vėjas nepustė niekam nereikalingų skrajučių. Tyla jį ramindavo, tapdavo užuovėja nuo dienos rūpesčių ir neramumų, bet ne ši. Ne tokiomis naktimis. Šioji buvo nejauki, svetima, kažką slepianti ir kažko nesakanti. Jis troško kokių nors garsų. Bet kas būtų padėję. Blogiausia tai, kad tokioje tyloje lieki vienas su savo mintimis, kurios kažkodėl būtent tada tampa tamsios, skaudžios. Niekad jos nepasirodo, kai esi su žmogumi, norinčiu ir galinčiu tau padėti, ne. Kai jos išlenda, niekada negali žinoti, kas atsitiks. Kad tik nebūtų taip keistai tylu. Bet, žinoma, nepasigirdo nė garselio. Tuomet, kai labiausiai reikia, tai neįvyksta. Lyg pasaulyje egzistuotų koks nepaneigiamas dėsnis ar įstatymas, užtikrinantis, kad atsitiks tai, ko tu mažiausiai trokšti. Taip, šiandien tai tik erzinanti nakties tyluma, kuri pakilus saulei išsisklaidys tarsi rūkas, bet ji yra tik viena iš begalės kitų, menkų problemėlių, kurios susiburia į vieną ir užgriūna žiauriau negu galėtumei ištverti.

Ankstyvas rytas. Pakilusi saulė nušvietė bundantį miestą. Dangumi tingiai plaukė keletas debesų. Nusivilkęs chalatą ir susirinkęs daiktus, jis pradėjo lipti laiptais žemyn, į pirmą aukštą. Prabėgo dar viena naktis, dar viena pamaina. Ir vėl išaušo rytas, užgožiantis tai, kas vyko naktį. Naktinės dvejonės, nerimas ir svajonės paliekami užmaršty ir gyvenimas grįžta į savo kasdienį ritmą. Einant koridoriumi, jam teko pasitraukti iš kelio greitosios pagalbos medikams, vežantiems žmogų kiaurai permirkusiais drabužiais. Regis, naktį lijo. Išėjęs pro pagrindines ligoninės duris, jis pakėlė akis į dangų, kuriame puikavosi netikėtai suspindusi, neryški vaivorykštė. Šyptelėjęs jis patraukė savo keliu.  

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/